Dr. Konstancijos Paprockaitės – Šimaitienės vardo stipendiją pelniusi medicinos studentė gyvenime vadovaujasi šūkiu „Ora et Labora“

Pirmą kartą Vilniaus universiteto (VU) istorijoje įteikta dr. Konstancijos Paprockaitės – Šimaitienės vardo stipendija, kuri skiriama už išskirtinius pasiekimus studijuojant pediatriją ir aktyvią visuomeninę veiklą. Bendru Stipendijos steigėjų komisijos bei Studentų atstovybės sprendimu, 2018 m. stipendiją pelnė Medicinos fakulteto 6-to kurso medicinos studijų programos studentė Aistė Pilkienė. Iniciatyva bus tęstinė, stipendiją planuojama kasmet teikti VU Medicinos fakulteto studentėms už geriausias vaikų ligų studijas ir visuomenei naudingą veiklą.

Garsus vaikų ligų gydytojas, habilituotas medicinos mokslų daktaras, profesorius Vytautas Usonis paskutiniame praėjusių metų Medicinos fakulteto tarybos posėdyje įteikdamas dr. Konstancijos Paprockaitės – Šimaitienės vardo stipendiją jos pirmajai laureatei, neslėpė pasididžiavimo. „Ši stipendija – garbingas tautiškumo ir profesionalumo gestas. Tokie pasiekimai ne tik didina Universiteto prestižą ir skatina studentus tęsti geriausias šalies ir pasaulio medicinos tradicijas, bet ir stiprina ryšius su išeivija“. Pasak Profesoriaus, pirmoji stipendijos nominantė yra verta pagarbos. Ji ne tik rodo įspūdingus studijų rezultatus (jos mokymosi vidurkis yra 9,7), žavi ir jos asmenybės išskirtinumas bei reikšminga visuomeninė veikla Universitete ir už jo sienų.

Aistė Pilkienė yra kilusi iš Suvalkijos. Gimė Marijampolėje, gausioje, keturis vaikus užauginusioje šeimoje. Nuo mažens mėgo rūpintis kitais. Visada jautė norą padėti aplinkiniams, buvo socialiai aktyvi, jungėsi prie įvairių organizacijų. Mokykloje puikiai mokėsi, daug metų vadovavo Mokinių tarybai. Baigė muzikos mokyklos Choreografijos skyrių,  moka groti smuiku. Mergina nuoširdžiai myli vaikus, puoselėja sveiką gyvenseną, daug metų šoka. Savo būsimą profesiją Aistė pasirinko dar vaikystėje, gulėdama ligoninėje: „Patiko, kad žmonės baltais chalatais buvo itin rūpestingi. Sunkiai sirgau ir atsimenu, kad visas personalas: gydytojai ir slaugytojos visą laiką man šypsojosi. Tada ir pagalvojau, koks tai puikus darbas būti gydytoja – gali visada šypsotis ir padėti žmogui“. Meilę šiai profesijai sustiprino ir senelė slaugytoja bei kiti gyvenimo kelyje sutikti žmonės. „Visada jutau „mažo miestelio fenomeną“ – jaustis atsakingu už kitus, – pasakojo Aistė, kurią studijuoti į Vilnių atlydėjo širdis. – Sostinėje „dar kartą“ sutikau savo vyrą (mokyklos laikais abu susipažinome Ateitininkų sąjungoje, kur iki šiol tęsiame savo veiklą). Savo vyrui esu be galo dėkinga už tai, kad drauge einame per šį  gyvenimą, kartu jį kurdami. Džiaugiuosi, nes man skirta vardinė stipendija yra mūsų bendras nuopelnas“.

Vaikų gydytoja svajojanti tapti mergina aktyviai dalyvauja Medicinos fakulteto Studentų mokslinės veiklos tinklo pediatrijos grupės moksliniuose ir organizaciniuose procesuose, Lietuvos bei tarptautinėse konferencijose pristato savo pranešimus, organizuoja konferencijas. Vaikų ligų klinikoje šeštakursė parengė mokslinį darbą, Vilniaus miesto ligoninės vaikų ligų skyriuje atliko medicinos praktiką. Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Skubios pagalbos skyriuje dirbo slaugytojos padėjėja. Nuo 2018 m. Inovatyvios medicinos draugijos narė. Aistė yra nenuilstanti įvairių moksleivių stovyklų, akademijų, akademinių savaitgalių vadovė, įvairių programų kūrėja. Aistė yra tituluota vaikų ir jaunimo šaškių čempionė.

Dr. Konstancijos Paprocakitės – Šimaitienės vardo stipendijos laureatė yra įsitikinusi, kad tikrasis „5 žvaigždučių gydytojas“ turi būti geras klinicistas, geras vadybininkas, mokėti dirbti komandoje, suprasti kitų žmonių poreikius, būti bendruomenės lyderiu ir  rodyti pavyzdį. „Niekada nesupratau gydytojų ar medicinos studentų, kurie turi žalingų įpročių. Gydytojas turi gyventi taip, kaip moko kitus“. Ji neslepia savo susižavėjimo dr. Konstancija Paprockaite – Šimaitiene kaip asmenybe, kaip profesionale, kaip pirmąja Lietuvos moterimi – gydytoja, parodžiusia kelią kitoms išeivėms medikėms į praktinę veiklą svetur: „Tokios talentingos, veržlios, savo siekių turinčios moterys man yra pavyzdys. Didelė garbė gauti šią vardinę stipendiją, dėkoju visiems, padėjusiems man tapti tuo, kas esu“. 

Aistė, pati gyvenanti pagal žinomą Benediktinų šūkį „Ora et Labora“  – „Melskis ir dirbk“, kviečia visus nepamiršti pagrindinių, į sėkmę vedančių dorybių: tikėjimo, susivaldymo, drąsos ir išminties. „Vilniaus Universitetas – tarsi didžiulis žinių ir jausmų šviesulys, diktuojantis akademinio gyvenimo stilių, etiką. Svarbu nepasimesti, būtinai matyti kitą žmogų. Visada pasisveikinti ir nusišypsoti vienas kitam“. Akademinę bendruomenę medicinos studentė kviečia nebijoti iššūkių.  O sau linki, kad žodžiai niekada nesiskirtų nuo darbų ir kad gyvenimas ir toliau būtų kupinas naujų laimėjimų ir pasiekimų savo, savo Tėvynės, savo tautos labui.

Stipendijos iniciatoriai – garsi Amerikos lietuvių architekto Evaldo ir genetikės Virginijos Remėzų šeima (Niujorkas, JAV) – šia iniciatyva siekia pagerbti savo giminaitės, sudėtingo likimo gydytojos pediatrės, dr. K. Paprockaitės – Šimaitienės šviesų atminimą.

Dr. Konstancija Paprockaitė - Šimaitienė gimė Lietuvoje, gražiame Zarasų krašte. 1940 m. pradėjo studijuoti mediciną Vytauto Didžiojo universitete, studijas baigė 1947 m. Innsbruck universitete Austrijoje. 1949 metais apsigyveno JAV ir tapo viena pirmųjų lietuvių moterų gydytojų, „skynusių profesinį kelią už Atlanto“. Būdama įdomia asmenybe, puikia savo srities specialiste, ir aktyvia visuomenininke dr. K. Paprockaitė - Šimaitienė pasižymėjo dar vienu išskirtiniu talentu – mėgo rašyti. Dar besimokydama Zarasų gimnazijoje, būsima vaikų ligų gydytoja kūrė eiles. Pradėjusi dirbti Amerikoje, rašė dienoraštį, kuriame atsispindėjo jos darbas ligoninėje, ten sutikti žmonės, jų išgyvenimai, jausmai, supanti gamta. Taip pasaulį išvydo žinoma K. Paprockaitės – Šimaitienės knyga „Moteris su baltu chalatu“, kuri buvo išversta į kelias kalbas. Garsi šios knygos citata ligi šiol yra tarsi kelrodė žvaigždė ateinančioms kartoms: „Su baltais chalatais žmonės darosi čia tokie brangūs, tokie svarbūs herojai, nes paliegėlį pastato ant kojų ir į rankas įduoda gyvenimo viltį. Gyvenimas yra žiaurus, grubus, tegu pats žmogus jo nepadaro dar žiauresnio, grubesnio. Priešingai, tegu savo meile jį padaro geresniu... O taip padaryti gali tik mylinti širdis“. Neabejinga pediatrė iš Zarasų visą gyvenimą mylėjo ir puoselėjo savo profesiją, pareigą, gimtąjį kraštą, tautiškumą ir kultūrą. 2005 m. Niujorke jos skaisčiai plakusi ir švietusi širdis užgeso. Tačiau atminimas išliko ne tik ją pažinojusių žmonių širdyse, bet nuo šiol yra įamžintas ir Vilniaus universitete įsteigtoje jos vardo stipendijoje.

 

Nuotraukoje iš kairės: prof. Eugenijus Lesinskas, Aistė Pilkienė, prof. Vytautas Usonis, prof. Algirdas Utkus.