Apie ĮPM

Įrodymais pagrįsta medicina yra klinikinės patirties ir geriausių sisteminių mokslinių tyrimų įrodymų integravimas. Klinikinių sprendimų priėmimą ir patirtį kiekvienas gydytojas įgyja studijų ir klinikinės praktikos metu. Tuo tarpu geriausi klinikiniai įrodymai gaunami klinikinių tyrimų metu, kurie įvertina diagnostinių ir prognostinių žymenų tikslumą, gydomųjų ir prevencinių terapijų efektyvumą bei saugumą. 
Klinikinė praktika yra neatsiejama nuo naujų klausimų, apie geriausią gydymo metodą, diagnostinę procedūrą ar prognozę mūsų pacientui, ir klinikinės literatūros skaitymą, siekiant šiuos klausimus atsakyti. 

Dabartinė mokslinių žurnalų gausa net siauresnėse medicinos srityse yra tokia didelė, kad gydytojas neturi net fizinių galimybių pastoviai perskaityti visą naujai pasirodžiusią literatūrą ir atnaujinti savo žinias. Be to, klaidingai atlikti klinikiniai bandymai, siekiant gauti tenkinančius rezultatus, gali būti panaudojami siekiant mokslinio prestižo ar licenzijuojant medikamentus. Būtent todėl kiekvieno gydytojo svarbia darbo dalimi turi tapti gebėjimas analizuoti, tinkamai interpretuoti ir kritiškai įvertinti mokslinius straipsnius, susijusius su pacientų gydymu, diagnoze ir prognoze. Mokėjimas naudotis įrodymais pagrįstos medicinos principais, padėtų kiekvienam medikui įveikti šiuos iššūkius ir suteikti geriausią įmanomą medicininę pagalbą savo pacientams. 

ĮPM praktika susideda iš 5 žingsnių (žr. resursai):

1)    Koncentruoto klinikinio klausimo formulavimas
2)    Sisteminė geriausių įrodymų paieška
3)    Kritinis mokslinių tyrimų įvertinimas
4)    Mokslinių įrodymų bei klinikinės ekspertizės integravimas bei taikymas praktikoje
5)    Savo praktikos efektyvumo įvertinimas

ĮPM istorija

Siekdamas atrasti optimaliausią gydymo būdą nuo skorbuto, 1747 m. Anglijos karinio jūrų laivo Salisbury gydytojas James Lind sudarė 6 palyginamąsias jureivių grupes. 1753 m. jis publikavo savo rezultatus teigdamas, jog jūreiviai buvę tyrimo grupėje, kuri gavo citrusinių vaisių, nuo skorbuto išgijo per 6 dienas. Nors kariniam jūrų laivynui užtruko net 43 metus, kol Dr. Lind atradimai buvo pradėti taikyti kaip standartinė terapija prieš skorbutą, Dr. Lind alikti eksperimentai yra vadinami vieni pirmųjų perspektyvinių klinikinių bandymų (angl. prospective clinical trials). 

Kiti XVIII a. medicinos laimėjimai, tokie kaip Edvard Jenner vakcina prieš raupus bei William Withering atradimas, jog rusmenė (lot. digitalis) gydo nuo vandenligės (širdies nepakankamumo), prisidėjo prie padidėjusio pasitikėjimo medicinos galia gydyti. Tuo pat metu šis tikėjimas medicina, pagrįsta tyrimais, didino ir praktikuojančių medikų atsakomybę taikyti patikrintus gydymo būdus ir nepakenkti pacientui. Deja, tuo laikotarpiu medicinos pasaulis dar nebuvo atradęs tinkamiausių instrumentų išsiaiškinti, kokie gydymo būdai efektyviausi, ar mažų mažiausiai nežalingi. Ligos atvejų aprašai užėmė svarbią vietą medicinos moksle, tačiau tuomet jie nebuvo dažni ir nepateikdavo apibrėžtų išvadų. 

Požiūris į medicinos žinias pasikeitė XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Tuo metu Pierre Lous, kuris yra laikomas epidemiologijos mokslo pradininku, atvėrė galimybes interpretuoti palyginamųjų grupių rezultatus, taikant patobulėjusios statistinės analizės metodiką. Tai leido medicinos pasauliui išvystyti įrankius, padendančius surasti objektyvius atsakymus į rūpimus klausimus, susijusius su įvairiomis gydymo metodikomis. Tam tikra statistinės analizės galimybių kulminacija medicinoje būtų galima vadinti pirmąjį aklą atsitiktinių imčių klinikinį tyrimą (angl. double-blind randomized clinical trial; RCT) tuberkuliozės gydymui streptomicinu, kurį atliko Austin Bradford Hill 1948 metais. RCT atsiradimas davė medicinos bendruomenei ne tik tinkamą, nors ir pakankamai brangų, įrankį, leidžiantį palyginti intervencijų efektyvumą. 

1972 metais savo parašytoje knygoje ‚Effectiveness and efficiency: random reflections on health services‘ Archie Cochrane išdėstė, jog resursai medicinoje visada bus riboti, todėl jie turėtų būti skiriami tiems gydymo metodams, kurių efektyvumas yra pagrįstas teisingų ir kokybiškai atliktų mokslinių tyrimų įrodymų baze. Pirmieji Archie Cochrane‘o pasiūlytas mintis įdiegė akušeriai, kurie devintajame dešimtmetyje koordinuotomis pastangomis sukūrė tarptautinę perinatalinių tyrimų duombazę. Dalinai įrodymų taikymo praktikoje dėka, per ateinantį dešimtmetį ir labiausiai išsivysčiusiose pasaulio šalyse naujagimių ir gimdyvių mirtingumas sumažėjo keleriopai. 

Didėjant mokslinių tyrimų kiekiui ir skiriantis jų rezultatams tapo itin sudėtinga pasiekti patikimą išvadą. XXa. viduryje psichiatrai pirmieji pritaikė naują būda skaitmeniškai apibendrinti pastarųjų dešimtmečių mokslinių darbų rezultatus. 1976m. Gene Glass pavadino šį skaitmeninį įrankį meta-analize. Sisteminės apžvalgos ir meta-analizės sumažina kiekvieno atskiro tyrimo šališkumą ir pateikia šiuo metu aukščiausio rango įrodymus medicinoje. 1992m. buvo įkurta Archibald Cohrane garbei pavadinta The Cochrane Collaboration, kuri vienija pasaulio mokslininkus, siekiančius skaidresnės ir efektyvesnės medicinos prižiūros. The Cochrane Library of Systemtic Reviews išlieka aukščiausius kokybės standartus užtikrinančia sisteminių apžvalgų ir meta-analizių duomebaze, talpinančia objektyviausius medicinos įrodymus kasdienei praktikai.