Sidebar

Naujienos

Geriausiu 2019-ųjų metų Medicinos fakulteto dėstytoju išrinktas docentas dr. Vytautas Tutkus prisipažino, kad naujiena jam buvo visiškai netikėta. Remiantis studentų apklausų duomenimis, jo dėstomas dalykas ne vienerius metus yra tarp aukščiausiai vertinamų tiek savo turiniu, tiek pateikimo forma, o nuoširdus bendravimas, įvardinamas kaip stipriausia dėstytojo savybė.

Ryški asmenybė, puikus pedagogas, vertinamas gydytojas, mokslininkas, talentingai kuriantis savitą, inovatyvią ir motyvuojančią mokymosi proceso aplinką - taip Vytautą Tutkų apibūdina kolegos ir studentai. Puikiu akademinės, mokslinės ir klinikinės veiklos suderinimo medicinoje pavyzdžiu vadinamas dėstytojas, su nostalgija prisiminė savo kelią link šio įvertinimo.

DSCN3308Nuotraukoje: doc. dr. Vytautas Tutkus (asm. archyvas).

Gimęs ir užaugęs Vilniuje, tuometinis Tuskulėnų vidurinės mokyklos moksleivis Vytautas Tutkus jau tvirtai žinojo, kad nori būti chirurgu. Įstojęs į Vilniaus Universiteto Medicinos fakultetą, jis sėkmingai studijavo ir pradžioje tapo traumatologu, vėliau – mikrochirurgu (ši specialybė buvo pervadinta į plastinę ir rekonstrukcinę chirurgiją). „Medicinos fakultete turėjau puikius pedagogus ir labiausiai atmintyje išliko ilgametis Medicinos fakulteto dekanas, šviesios atminties profesorius Salezijus Pavilonis, – brangiais prisiminimais dalijasi dėstytojas. – Mano nuomone, tai tikrasis profesoriaus, dėstytojo etalonas. Tai jis įskiepijo man pagarbą ir meilę mūsų ALMA MATER, Medicinos fakultetui“.

Docento nuomone, gyvenime jam dažnai „šypsojosi laimė“, nes visi jo dėstytojai paliko jam tik puikius prisiminimus ir malonius jausmus apie studijų metus. Jis mano, kad jam pasisekė, nes „kažkaip niekur niekada neužkliuvo“ ir net žymiausi to meto „kirviai“ ir fakulteto „siaubai“ jo neišgąsdino. „Tiesa pirmame kurse per pirmąją sesiją, per Tarybų Sąjungos Komunistų partijos Istorijos (TSKP) egzaminą gavau dvejetą (neigiamą pažymį). Kažkaip maniau – papasakosiu, kad partija darė viską, kad viskas gerėtų ir to turėtų pakakti. Bet per egzaminą pasirodė, kad nepakako“. Studentas Vytautas turėjo išmokti ir perlaikyti egzaminą, bet jam vėl „nusišypsojo laimė“, nes perlaikymo metu gavo tuos pačius klausimus, kaip ir pirmą kartą: „Taigi išlaikiau ir gavau ne tik puikų įvertinimą, bet ir puikią pamoką visam gyvenimui, kad egzaminai – dalykas rimtas ir jiems reikia rimtai ruoštis“.

Po Universiteto baigimo V. Tutkus dvejus metus dėstė anatomiją ir chirurgiją tuometinėje Šiaulių medicinos mokykloje. „Labai įdomi patirtis, – pasakoja jis. – Nors maniau, kad medicina, ir tuo labiau, chirurgija užgrūdina ir paruošia gyvenimo netikėtumams, bet iki šiol prisimenu, kaip raudonavau ir nejaukiai jaučiausi, kai trisdešimčiai jaunų gražių merginų, būsimųjų medicinos seselių, aiškinau apie vyro ir moters lytinę sistemą. Beje desmurgiją (tvarstymo meną) pats gerai išmokau tik tada, kai pradėjau mokyti kitus“. Vėliau, kartais jaunasis dėstytojas dar skaitydavo pirmosios pagalbos paskaitas būsimiems vairuotojams sanitarinio švietimo namuose. Tai buvo pedagoginės praktikos pradžia.

Docentas yra įsitikinęs, kad kiekvienas gydytojas privalo būti geras pedagogas ir psichologas, nes kasdien tenka aiškinti pacientams apie jų ligas ir gydymą, kas laukia paciento ateityje ir t.t. Jis mano, kad kai pacientas supranta savo ligą ir žino, kodėl kažką reikia daryti ir kodėl kažko nereikia daryti, tuomet pasiekiamas geriausias rezultatas. Tačiau mokėjimas suprantamai paaiškinti, vis dėlto, duotas ne kiekvienam. Profesiniame kelyje dėstytojui teko sutikti nuostabius savo srities profesionalus, puikiai atliekančius operacijas, bet visiškai nesugebančius paaiškinti proceso. Ir kita vertus, jis pažįsta nuostabius mokytojus, kurie aiškiai sudėlioja, logiškai ir suprantamai aiškina medicinos teoriją. Tačiau praktinėje veikloje jaučiasi neužtikrintai. „Visada prisimenu savo mamos posakį, kad pasiekti labai gerą rezultatą, bet kurioje srityje, užtenka vieno procento gabumų ir devyniasdešimt devynių procentų darbo“, – apibendrina dėstytojas.

Po trejų metų darbo Šiauliuose V. Tutkus sugrįžo į Vilnių ir pradėjo dirbti Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, iš pradžių traumatologu ortopedu, vėliau mikrochirurgijos skyriuje: „Tuomet mikrochirurgija buvo naujos eros chirurgijoje pradžia. Kiekviena rekonstrukcinė operacija ar prisiūta nutraukta galūnė mums patiems buvo stebuklas. Labai džiugu buvo jaustis to stebuklo dalimi“.

Vytautas TutkusNuotraukoje: prof. Artūras Žukauskas ir doc. dr. Vytautas Tutkus (nuotrauka Edgaro Kurausko).

Geriausias Medicinos fakulteto dėstytojas prisipažįsta, kad iš tikrųjų niekada neplanavo dirbti pedagoginio darbo, nes visada matė save pirmiausia kaip „amatininką“. Iki šiol jį labai džiugina puikiai atlikta operacija, jos rezultatas, o tada jau noras „pasigirti“ virsta pedagoginiu polėkiu. Ir gydytojas skuba į konferencijas, kuriose pristato savo profesinius pasiekimus. Renginiuose jis niekada nekalba „iš popieriaus“. Ir atrodo, kad tik ekrane rodomos nuotraukos jam primena, apie ką reikia toliau kalbėti. „Įstrigo atmintyje mano pirmoji tarptautinė konferencija, kur skaičiau pranešimą anglų kalba maždaug tūkstantinei auditorijai, – pasakoja V. Tutkus. – Viską buvau pasirašęs ant popieriaus, bet kai atsistojau tribūnoje prieš klausytojus, supratau, kad iš susijaudinimo nematau teksto. Ir nors negirdėjau savęs iš šalies, tačiau džiaugiausi, kad pranešimą išgelbėjo puikios skaidrės su unikaliais mano atliktų operacijų rezultatais“.

Kaip nebūti nuobodžiam, monotoniškai, po nosimi iš lapo „bubenančiam“ ir akių nuo skaitomo teksto nepakeliančiam dėstytojui? Į šį klausimą docentas atsako nedvejodamas: „Yra gražus posakis, priklausantis rusų carui Petrui pirmajam. Jis pasakė: „Draudžiu kalbėti iš rašto todėl, kad kiekvieno kalbančio kvailumas visiems matomas būtų.“ Tai reiškia, kad jeigu puikiai išmanai, ką kalbi ir žinai, ką nori pasakyti, nereikia skaityti iš rašto“. Ir dar vienas dėstytojo patarimas: kalba turėtų būti suprantama. Tai liečia ir medikų sugebėjimą paaiškinti pacientui jam rūpimus klausimus, ir medikų mokėjimą perteikti žinias žurnalistui, rašančiam straipsnį apie medicinos mokslo laimėjimus populiarioje spaudoje. „Skaitant pranešimą ar paskaitą, būtina prisitaikyti prie auditorijos. Gali pirmo kurso studentams kalbėti labai moksliškais terminais ir iš šalies atrodysi labai protingas, tik naudos iš tokios paskaitos nebus, galiausiai prarasi klausytojus‘, – dėstymo meno paslaptimis dalijasi V. Tutkus.

Jis negali pasakyti, kodėl studentų buvo išrinktas geriausiu metų dėstytoju, bet spėja, kad dėl savo dėstomo dalyko – klinikinės anatomijos – turėjo daugiau privilegijų, palyginus su kitų disciplinų dėstytojais. „Klinikinė anatomija – tai teorijos ir praktikos ryšys, atsakantis į klausimus, kokią įtaką kūno sandara daro gydymo veiksmams ir kodėl. Manau, išmokti daugybę gumburėlių ir vagelių pavadinimų, nesuvokiant kodėl jie svarbūs, labai sunku. Dėstytojo tikslas – įrodyti, kad viskas ką studentas turi išmokti, yra labai svarbu ir kodėl tai svarbu. Jeigu man tai pavyko - labai džiaugiuosi“, – teigia V. Tutkus, apie pedagogo darbą galintis kalbėti daug ir įdomiai. Anot jo, pedagogika – atskira mokslo šaka ir mokymo procesas iš tikrųjų nėra paprastas, mokyti irgi reikia mokėti. Dėstytojas dėkoja visiems, kartu su juo einantiems pažinimo keliu. Jis optimistiškai tiki, kad valstybės investicijos ir visuomenės požiūris į pedagogą ir jo svarbą, ugdant šalies jaunąją kartą, yra valstybės ateities garantas.

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos