Sidebar

Naujienos

Prestižinė Nobelio premija kasmet skiriama už itin svarbius pasiekimus tam tikroje mokslo srityje ar už ypač reikšmingą visuomeninę veikla. Šių metų spalio 5 d. Nobelio premija fiziologijos arba medicinos srityje paskirta trims mokslininkams – Harvey J. Alteriui, Michaelui Houghtonui ir Charlesui M. Rice’ui už hepatito C viruso atradimą. Šio atradimo svarbą ir reikšmę medicinai ir visai žmonijai komentuoja Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Biomedicinos mokslų instituto mokslininkas doc. dr. Tomas Kačergius.

Hepatito C virusinė infekcija – globali grėsmė žmonių sveikatai

Hepatito C virusas yra per kraują perduodamas virusas, sukeliantis kepenų uždegimą (hepatitą), kuris dažniausiai pasireiškia lėtine klinikine forma, galinčia progresuoti ir lemti kepenų cirozę ir vėžį. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 71 milijonas žmonių serga lėtine hepatito C infekcijos forma. Kasmet nuo šios infekcijos sukeltų komplikacijų – kepenų cirozės ir vėžio miršta apie 400 000 žmonių. Todėl hepatito C virusinė infekcija yra labai aktuali sveikatos problema visame pasaulyje.

Hepatito C viruso atradimo istorija

Hepatito C viruso atradimo ištakos siekia 1975 m., kada JAV nacionaliniuose sveikatos institutuose dirbantis dr. H. J. Alteris nustatė, jog nemažai procentinei daliai pacientų, kuriems buvo perpiltas kraujas, išsivysto hepatitai, nesusiję su iki to laiko jau atrastais hepatitų A ir B virusais. Todėl neaiškios kilmės kepenis pažeidžianti liga buvo pavadinta „nei A, nei B“ hepatitu.

Vėliau dr. H. J. Alteris ir jo vadovaujama tyrėjų komanda parodė, kad naudojant šių hepatitu sergančių žmonių kraują galima neaiškios kilmės ligą perduoti šimpanzėms – vieninteliams, be žmonių, imliems gyvūnams. Taip dr. H. J. Alteris įrodė, kad vadinamieji „nei A, nei B“ hepatitai yra infekcinės kilmės, o nežinomas jų sukėlėjas turi savybių, būdingų virusams.

Vis dėlto taikant tradicinius virusologinius metodus prireikė daugiau nei dešimtmečio, kol dr. M. Houghtonui, tuo metu dirbusiam farmacijos kompanijoje „Chiron“, pavyko identifikuoti nežinomą „nei A, nei B“ hepatitų sukėlėją – virusą, išskiriant jo nukleorūgštis iš tiriamosios medžiagos. Dr. M. Houghtonas kartu su bendradarbiais sukūrė komplementarių DNR fragmentų biblioteką naudodamas nukleorūgštis, išskirtas iš užkrėstų šimpanzių kraujo. Dauguma šių fragmentų priklausė pačios šimpanzės genomui, tačiau mokslininkai numatė, jog kai kurie iš tų fragmentų turėtų priklausyti nežinomam virusui.

Remdamiesi prielaida, kad sergančių „nei A, nei B“ hepatitu žmonių kraujyje turėtų būti antikūnų prieš ieškomą virusą, tyrėjai panaudojo jų kraujo serumą siekdami identifikuoti tuos klonuotus DNR fragmentus, kurie kodavo virusinius baltymus. Atlikus kruopščią paiešką buvo surastas vienas teigiamas klonas.

Tolimesni Dr. M. Houghtono tyrimai parodė, kad šis klonas priklausė naujajam RNR virusui, priskiriamam Flaviviridae šeimai, o atrastas naujasis virusas buvo pavadintas hepatito C virusu. Be to, specifiniai antikūnai, nustatyti lėtiniu hepatitu sergančių pacientų kraujyje, aiškiai rodė, kad būtent šis virusas ir buvo „nei A, nei B“ hepatitų sukėlėjas.

Galiausiai Vašingtono universiteto mokslininkas dr. Ch. M. Rice’as, siekdamas nustatyti, ar atrastasis virusas geba replikuotis ir sukelti produktyvią infekciją gyvame organizme, genų inžinerijos metodais sukūrė dirbtinį hepatito C viruso RNR variantą, galintį užkrėsti kepenų ląsteles. Suleistas tiesiogiai į šimpanzių kepenis šis dirbtinis hepatito C viruso RNR variantas sukėlė tokius pačius patologinius pokyčius, kokie vyksta žmonių, sergančių lėtiniu hepatitu, kepenyse. Be to, hepatito C virusas buvo nustatytas ir šimpanzių kraujyje, o tai rodo, kad atrastasis virusas geba replikuotis kepenų ląstelėse, sukeldamas produktyvią infekciją. Taigi šie eksperimentiniai tyrimai pateikė tvirtų įrodymų apie naująjį hepatito C virusą, galintį infekuoti kepenis ir nulemti lėtinio hepatito raidą.

Hepatito C viruso atradimo svarba pasaulyje ir Lietuvoje

H. J. Alterio, M. Houghtono ir Ch. M. Rice’o atradimas yra labai reikšmingas kovojant su hepatito C virusine infekcija. Jis leido sukurti jautrius serologinius ir molekulinius diagnostikos metodus, kuriuos taikant galima efektyviai ir tiksliai nustatyti antikūnus prieš hepatito C virusą kraujo serume ir patį virusą kraujyje. Todėl daugelyje pasaulio šalių pasidarė įmanoma visiškai užkirsti kelią hepatito C viruso perdavimui per kraują, pavyzdžiui, atliekant kraujo perpylimą.

Be to, buvo sukurti specifiškai hepatito C virusą veikiantys vaistai – inhibitoriai, slopinantys viruso NS3/NS4A proteazę (becepreviras, telepreviras, simepreviras), nuo RNR priklausomos virusinės RNR polimerazę (NS5B baltymą) (sofosbuviras) ir viruso NS5A fosfoproteiną (ledipasviras). Dėl šios priežasties dabar hepatito C virusinę infekciją galima efektyviai gydyti ir netgi visiškai išgydyti, neleidžiant virusui replikuotis kepenų ląstelėse.

Reikėtų pabrėžti, kad hepatito C atradimas turėjo didelę reikšmę Lietuvos medicinos mokslo raidai, kadangi jo pagrindu sukurti virusologinės diagnostikos ir gydymo metodai buvo įdiegti į infektologijos praktiką. Visa tai Lietuvoje įgalino atlikti hepatito C virusinės infekcijos epidemiologinius tyrimus, nustatyti vyraujančius hepatito C viruso genotipus ir pritaikyti naujus gydymo metodus lėtiniu hepatitu C sergantiems pacientams. Šia kryptimi nuo 1992 m. iki dabar aktyviai dirba ir vykdo mokslinius tyrimus Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Klinikinės medicinos instituto Infekcinių ligų ir dermatovenerologijos klinikos gydytojai infektologai prof. habil. dr. Arvydas Ambrozaitis ir prof. dr. Ligita Jančorienė.

Informacijos šaltinis: https://naujienos.vu.lt

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos