Sidebar

Naujienos

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Klinikinės medicinos instituto Vaikų ligų klinikos ir Sveikatos mokslų instituto Visuomenės sveikatos katedros profesorius, habil. dr. Arūnas Valiulis už išskirtinius mokslo pasiekimus 2020 m. apdovanotas Rektoriaus mokslo premija. Dėkodamas akademinei bendruomenei už sveikinimus, prof. A. Valiulis teigia: „Šis įvertinimas man simbolizuoja kūrybiškumą ir iniciatyvos laisvę – senojo Vilniaus universiteto dvasią, kuri grįžta į mūsų Alma Mater. Negalėčiau teigti, kad kliūčių šiame kelyje nėra, bet mano nuomone, judame teisinga kryptimi“.

Profesorius yra žinomas vaikų gydytojas ir mokslininkas. Jo mokslinių tyrimų sritis apima įvairias vaikų sveikatos temas: nuo pulmonologijos ir imunologijos iki žmogaus ekologijos bei gyvenimo kokybės. 2020 m. jis skyrė ypatingą dėmesį vaikų organizmo apsauginių funkcijų, padedančių rečiau užsikrėsti ir santykinai lengviau sirgti COVID-19 infekcija, tyrimams. Dauguma publikacijų šiais metais skirta būtent šiai temai. Profesorius yra vienas labiausiai pasaulyje skaitomų mūsų universiteto mokslininkų, šiais metais, Research Gate mokslo apskaitos platformos duomenimis, pasiekęs H32 ir daugiau kaip tūkstantį citavimų per metus.

Dažnai mokslininkas medicinoje yra ir praktikuojantis gydytojas. Gydytojas – mokslininkas. Kuo jis kitoks, Jūsų nuomone?

Mokslininkai yra tartum vaikai visą savo gyvenimą. Prisiminkime save vaikystėje – viskas buvo įdomu, stebino, mažiausias atradimas kėlė džiaugsmą – į pasaulį žiūrėjome išplėtę akis. Tokios būsenos reikia, norint giliai nerti į mokslo pasaulį. Čia taip pat daug poezijos ir idealizmo, lygiai taip kaip racionalumo ir pragmatizmo, kurie mums įprastai asocijuojasi su mokslu. Mokslininką lengva įskaudinti, apgauti, jį gali palikti žmona, nes mokslininkas dažniausiai nežino, kaip iš savo mokslo “padaryti pinigus”… Tačiau jis sužavės bet kurį žmogų, turintį sielą – tikėjimu tuo, ką daro, tikėjimu, kad kažkam jo tyrimai ar atradimai galų gale bus reikalingi. Mokslininkai man asocijuojasi su šių dienų šventaisiais, vaikštančiais tarp mūsų ir su kiekvienu, nors ir nedideliu atradimu vis dovanojančiais viltį, kad bus kažkas kitaip – geriau, greičiau, aukščiau, sveikiau…

Daugelio iš čia šiek tiek šaržuotai paminėtų mokslininko savybių neturiu, galbūt, todėl, kad esu „pusiau mokslininkas”, mokslui skiriantis laiką, kuris lieka po praktinio gydytojo darbo ir pedagoginio darbo universitete. Tiesa, dar nepaminėjau laisvalaikio – jį reikia visą atiduoti mokslui.

Profesoriau, sakykite, prašau, kodėl  savo profesinio gyvenimo meile Jūs pasirinkote mediciną, vaikų sveikatą? 

Vidurinę mokyklą baigiau Anykščiuose, kur buvo stiprios lituanistinės tradicijos, o papildoma užsienio kalba buvo lotynų. Buvau kelių respublikinių jaunųjų literatų konkursų laureatas. Iki paskutinių metų mokykloje vis negalėjau apsispręsti, ką norėčiau studijuoti – žurnalistiką ar mediciną. Paskutiniais metais man savotiškai pasisekė – dalyvavau viename bendrame moksleivių ir studentų literatų konkurse, kuriame supratau, kad tuomečio žurnalisto darbas neatskiriamas nuo ideologijos. Tai paskatino mane atidėti žurnalistiką į šalį ir rinktis medicinos studijas. Savotiškai atsisveikindamas su iliuzija būti žurnalistu ir viešumu kovoti su įvairiomis negerovėmis, parašiau apsakymą „Laiko cenzūra”, kurį išspausdino tuo metu populiarus žurnalas „Jaunimo gretos”.

Kaip dažnai atsitinka, renkantis siauresnę medicinos specialybę, šiam pasirinkimui didelę įtaką padarė ligos, kurios palietė artimiausius žmones. Mano močiutė mirė nuo bronchų astmos, keletas artimiausių giminaičių šį pasaulį paliko dėl plaučių vėžio. Tai iš dalies lėmė, kad pasirinkau pulmonologo specialybę, ypatingą dėmesį skirdamas visų ligų pradžiai – vaikų kvėpavimo ligoms. Dirbdamas, greitai pajutau, kad ne tik žinau, bet ir savotiškai „jaučiu“ kvėpavimo ligas – darbas sekėsi ir teikė daug džiaugsmo. Derinant mokslo žinias ir gydytojo intuiciją, kartu su kolegomis pavyko pakeisti iki tol Lietuvoje vyravusią vaikų astmos gydymo sampratą ir iš esmės įveikti šią ligą.

PROF. ARŪNAS VALIULIS 2019 BNuotraukoje Arūnas Valiulis

Esate baigęs Vilniaus universitetą. Kokius tikslus sau išsikėlėte iškart po studijų?

1986 m. baigiau mūsų universiteto Medicinos fakultetą. Tuo metu jau braškėjo Sovietų imperijos pamatai. Didesnę pusę savo laiko aš ir mano kolegos studentai kasdien skyrėme visuomeniniams judėjimams, alternatyviam menui ir viskam, kas nors kažkiek tuos pamatus galėtų dar labiau išklibinti. Buvome idealistai, karštakošiai ir nieko nebijojome. Kad ir kaip banaliai skambėtų, bet tuo metu mums atrodė, kad Lietuvos laisvė yra tas tikslas, prieš kurį nublanksta visi asmeniniai tikslai. Tai buvo tarsi neverbalizuota misija, ateinanti iš tėvų, senelių ar iš dar toliau, sujungianti kartas ir duodanti neišmatuojamą jėgą. Nuo to laiko praėjo daug atradimų ir nusivylimų metų, bet drąsiai galiu pasakyti: mes – tų laikų jaunuoliai – buvome teisūs.

Būdamas 39 metų, tapote tuo metu jauniausiu profesoriumi universitete. Pasidalinkite, prašome, savo patirtimi, kaip Jums tai pavyko?

Viskas per tas „išplėstas iš nuostabos akis”. Universitetas kaip ir kariuomenė yra istoriškai hierarhizuota struktūra, dažniausiai docento nuomonė čia svarbiau nei lektoriaus, profesoriaus svarbiau nei docento. Todėl logiška, kad dirbantys universiteto ligoninėse gydytojai dažniau nei kiti įsitraukia į mokslinius tyrimus, siekia apginti mokslo daktaro disertaciją ir kopti karjeros laiptais.

1986 m. baigiau Medicinos fakultetą, rezidentūros studijų tuo metu nebuvo. Todėl, norėdamas būti ne šiaip gydytoju o “geru gydytoju”, rinkausi tolesnes doktorantūros studijas. 1994 m. apgyniau habilituoto medicinos daktaro disertaciją, pasipylė stažuotės geriausiose klinikose užsienyje ir darbo pasiūlymai. Kai formaliai atitikau ir viršijau visus profesoriaus pareigoms keliamus reikalavimus, paklausiau tuometinio klinikos vedėjo – ar galėčiau dalyvauti konkurse profesoriaus pareigoms. Tuo metu buvo neįprasta, kad klinikoje būtų daugiau negu vienas profesorius, nebent vienas iš jų ruoštųsi į pensiją. Dar ne laikas, galbūt po trejų metų – toks buvo atsakymas. Aš iš nuostabos išplėčiau akis ir paklausiau – ar galiu nors pabandyti dalyvauti konkurse dabar? Pabandyk, tiksliau – tik pabandyk – toks sekė atsakymas.

Teko pabandyti ir audringose diskusijose laimėti fakulteto Tarybos balsavimą dviejų balsų persvara. Tada atsirado daugiau galimybių šalia klinikinio darbo daryti mokslinius tyrimus, nors iš esmės aktyvaus, kartais labai rafinuoto trukdymo vykdyti mokslinę veiklą buvo dar labai daug. Visą pirmų 20 metų darbo klinikose etapą galėčiau apibūdinti taip – ką pavyko pasiekti moksle, buvo pasiekta tik todėl, kad nesugebėta tam sutrukdyti. O kiek buvo tokių, kuriems tuo metu sugebėta sutrukdyti? Tada mes net nebuvome girdėję tokių žodžių kaip „nepotizmas“, „mobingas“, visos medikų bendruomenės dar laukė ilgas dvasinio apsivalymo kelias.


Kokie Jūsų artimiausi mokslinės veiklos planai?

Šiuo metu tiriame COVID-19 infekcijos plitimo sąsajas su oro tarša, kartu su kolegomis iš Montpellier universiteto Prancūzijoje baigiame kurti mobiliojo telefono aplikaciją visuomenei, skirtą COVID-19 ir kitų kvėpavimo ligų diferencinei diagnostikai. Jau anksčiau esame pradėję didelį oro taršos mokyklose ir vaikų sveikatos tyrimą. Anksčiau atliktas pilotinis tyrimas parodė, kad mūsų žalias Vilnius yra ne toks jau ir žalias. Oro tarša mokyklose skiriasi 7 kartus, o pagal kai kuriuos taršalus – iki 16 kartų. Vaikų sergamumas lėtinėmis ligomis lyginant atskiras mokyklas taip pat labai skiriasi. Norėtume išplėsti šiuos tyrimus, įtraukiant kitas vaikams svarbias aplinkas - namų aplinką, vaikų darželius.

Tęsime kitas mokslo kryptis, skirtas vaikų astmos fenotipavimui, tuberkuliozei, retosioms ligoms, naujiems naujagimių plaučių funkcijos tyrimams. Pagal PSO Globalios iniciatyvos prieš lėtines kvėpavimo ligas programą keturiose skirtingus žemynus reprezentuojančiose šalyse pradėsime vaikų lėtinių kvėpavimo ligų ir gyvenimo kokybės bei nuovargio tyrimus.

Ką patartumėte tiems, kas dar tik svarsto pasukti mokslo link?

Pirmiausia, žengiant jau pirmuosius mokslo pažinimo žingsnius reikia, kad jums nusišypsotų laimė. Kad jūs sutiktumėte Mokytoją, kuris ne tik įskiepytų mokslo metodologijos ir etikos pagrindus, bet padėtų jums formuotis kaip asmenybei. Man savo laiku pavyko sutikti keletą iškilių asmenybių. Visų pirma norėčiau padėkoti buvusiam Medicinos fakulteto dekanui, eruditui ir laiką aplenkusiam intelektualui – prof. Gintautui Česniui.

Kitas jaunajam mokslininkui svarbus žingsnis – „nevirti savose sultyse“, o visomis išgalėmis stengtis įsijungti į tarptautinius mokslo tinklus. Tai gali būti tarptautinių draugijų tikslinės grupės, tarpuniversitetinio bendradarbiavimo tinklai, ar tiesiog virtualios ekspertų grupės. Taip sumažinsite izoliacijos nuo pasaulinio mokslo pavojų ir „neišradinėsite dviračio”.

Jeigu būtų mano valia, kiekvienas doktorantas mažiausiai vienus metus turėtų dirbti giminingą temą tyrinėjančiame užsienio universitete. Man tokiu būdu pasisekė užmegzti iki šiol besitęsiančius ryšius su Imperial College universitetu Londone. Vienas jo tuomečių vadovų prof. Andrew Bush 25 metus kasmet atvyksta į mūsų šalį vykdyti mokslo ir mokymo projektus, tapo Lietuvos mokslų akademijos užsienio nariu.

Trečia taisyklė yra tokia – bendražmogiškos mokslininko savybės svarbiau už mokslinio proto aštrumą. Jeigu jums dabar labai reikia pagalbos – apsidairykite, gal kitam jos dar labiau reikia ir šiandien būtent jūs galite jam padėti.

Profesoriau, ar esate laimingas žmogus?

Kuo daugiau laimės, tuo labiau ji nepasiekiama. Esu besišypsantis net sunkiausiuose gyvenimo etapuose žmogus, neužkraunantis savo problemų kitiems. Taip pat esu kovotojas, ką, ko gero, gali patvirtinti visi mane pažįstantys kolegos.

Fakultetas

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos