Beatričė Raščiūtė. VU MF nuotrauka
„Visą gyvenimą sakiau, kad niekada nedirbsiu priėmimo skyriuje, bet... taip išėjo, kad čia ir dirbu. Šią sritį pasirinkau todėl, kad studijų metu nebuvo srities, kuri visiškai sužavėtų ir tokios, kuri nepatiktų. O skubioji medicina tuo ir žavi, kad niekada nežinai, su kokiu pacientu šįkart susidursi!“ – sakė skubiosios medicinos rezidentė Beatričė Raščiūtė.
Ji dirba Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės ir Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų priėmimo-skubios pagalbos skyriuose, taip pat dėsto Vilniaus universiteto Vidaus ligų, šeimos medicinos ir onkologijos klinikoje, projekte „Tuk, tuk, širdele, tuk, tuk – būk sveika“ veda pradinio gaivinimo mokymus Vilniaus mokyklose.
Skubioji medicina – dar labai jauna specialybė
Beatričė teigė susižavėjusi specialybe dėl didelės įvairovės, netikėtumo faktoriaus bei negresiančios rutinos: „Kiekviena darbo diena, budėjimas yra savaip kitoks. Kartais būna visiškas štilis, o kartais atėjusi į darbą 8 valandą ryte, intensyviai dirbi iki kito ryto 8 valandos.“ Rezidentės teigimu, skubiosios medicinos rezidentūra yra viena iš ilgesnių – ji trunka 5 metus. Per šį laiką rezidentai mokosi tiek traumatologijos, tiek chirurgijos, terapijos, dirba reanimacinėse palatose, o visi 4-ieji studijų metai yra skiriami vaikų ligoms.
Visgi pašnekovė pažymėjo, kad skubiosios medicinos gydytojai bei siekiantys jais tapti rezidentai susiduria su abejingumu šiai specialybei. „Kai kuriems specialistams patinka su mumis dirbti, iš kai kurių jaučiamas priešiškumas. Galbūt todėl, kad tai yra nauja specialybė, nepriprasta. Pavyzdžiui, aš esu 9 kartos „skubukas“, mus tiesiog taip vadina – „skubukais“. Kadangi dar nėra daug skubiosios medicinos gydytojų, kurie vykdytų mokslinę veiklą, siekiame kuo daugiau dalyvauti konferencijose, užmegzti kontaktus su kitų šalių gydytojais ir mokslininkais“, – tikino rezidentė.
Darbą lydi pasiekimai
Lapkričio 23–24 d. rezidentė kartu su kolegomis dalyvavo nuotolinėje konferencijoje „Biomarkers of the Future Conference: From Bedside to Practice“ ir laimėjo antrą vietą geriausio posterio grupėje. „Buvome ką tik grįžusios iš Europos skubiosios medicinos kongreso, todėl dėl laiko stygiaus galvojome nebedalyvauti šioje konferencijoje. Visgi prisijungėme bene paskutinę minutę, todėl laimėjimas buvo netikėtas“, – sakė Beatričė.
Pasiūlymą dalyvauti konferencijoje pašnekovė gavo iš kolegės, Vilniaus universiteto doktorantės Renatos Juknevičienės. „Konferencijoje galėjo dalyvauti visi, dirbantys su biomarkeriais arba kitaip – biožymenimis. Kuo toliau mokslas žengia į priekį, tuo labiau suprantama, kaip juos pritaikyti klinikinėje praktikoje. Mes kalbėjome apie kopeptino ir troponino biožymenų panaudojimą kuriant prognostinį modelį ne-ST segmento pakilimo miokardo infarkto diagnostikai“, – sakė ji. Šiuo pranešimu buvo siekiama ne tik supažindinti su atliktu tyrimu, tačiau ir perteikti, kaip priėmimo-skubios pagalbos skyriaus darbuotojams svarbu greitai ir tiksliai diagnozuoti ūminį miokardo infarktą.
„Priėmimo skyriuje kartais būna labai didelė apkrova. Kiekvienais metais pacientų srautas didėja, ypatingai, COVID-19 pandemijos metu. Dabar, kai susiduriama su sudėtinga situacija poliklinikose, priėmimo skyriuose pacientų srautas yra itin išaugęs. Taigi, įvyksta overcrowding‘as (skyrių perkrovimas). Dėl to, aišku, padidėja klaidų tikimybė, personalo apkrova ir pailgėja pacientų laukimo laikas. O tai tam tikrų ūminių būklių atveju kenkia pacientui“, – teigė Beatričė.
Skubiosios medicinos rezidentė kartu su doktorante Renata Juknevičiene dirba jau ne vienerius metus: ,,Prie Renatos nagrinėjamos temos apie kopeptino pritaikymą ūminių koronarinių sindromų diagnostikai prisijungiau dar studijų laikais. Į tyrimą buvo įtraukti pacientai, atvykę į skubios pagalbos skyrių dėl krūtinės skausmo. Remiantis moksline literatūrą, atlikome įvairius statistinius skaičiavimus, o gautus duomenis ir išvadas pristatėme pranešimais arba, kaip šįkart – parengdamos mokslinį plakatą“.