Prof. Diana Ramašauskaitė. VU MF nuotrauka
Mokslininkė, dėstytoja, gydytoja-praktikė, nacionalinių draugijų ir tarptautinių organizacijų komitetų narė, studentų mokslinės veiklos kuratorė, kuri intensyvioje darbo savaitėje randa laiko ir pomėgiams. Tačiau kaip viską suderinti? „Čia dar ne viskas!“ – juokiasi Santaros klinikų akušerijos ir ginekologijos centro vadovė prof. Diana Ramašauskaitė.
Jos reikšminga veikla, profesionalumas, svarus indėlis į studijas, atsidavimas perteikiant žinias jauniesiems specialistams ir užkrečiantis džiaugsmingumas neliko nepastebėti Vilniaus universiteto (VU) akademinės bendruomenės. Profesorei, iškilmingame kasmetiniame VU Senato posėdyje „2021-uosius metus palydint“, buvo įteikta geriausios 2021 m. Medicinos fakulteto dėstytojos premija.
Buvote išrinkta 2021 m. geriausia Medicinos fakulteto dėstytoja. Ar šis įvertinimas Jus nustebino, ar priešingai – jo tikėjotės? Ką Jums reiškia šis įvertinimas?
Tikrai nesitikėjau, nes manau, kad dauguma Medicinos fakulteto dėstytojų yra tikrai puikūs. Dažnai apie juos girdžiu gerus atsiliepimus. Todėl šis įvertinimas tikrai nustebino – nemanau, kad esu išskirtinė.
Smagu, kad esi pastebėta, kad tavo darbą vertina – juk darbas sudaro didelę mūsų gyvenimo dalį. Mums, klinikinius dalykus dėstantiems, reikia gerai „organizuoti gyvenimą“, nes dėstymas ir praktinis darbas yra neatsiejami. Todėl pastarajame pasiekus aukštumų, labai smagu, kad pastebima, vertinama yra ir pedagoginė veikla.
Natūraliai kyla klausimas – o ar jeigu esi geras praktikas, ar tai reiškia, kad būsi ir geras dėstytojas? Kitaip tariant, ar galima dėti lygybės ženklą tarp gero gydytojo ir gero dėstytojo?
Jokiu būdu. Ir taip pat ne kiekvienas geras dėstytojas gali būti geru praktiku. Turbūt pirmiausiai reikia pačiam apsispręsti, ko nori gyvenime ir ta linkme judėti. Aš pradėjau nuo praktinio darbo, o tik vėliau atsirado noras, poreikis žiniomis dalintis su kitais.
Ir dabar, štai, skaičiuojate jau 16-us dėstytojavimo metus...
Mano dėstytojavimo kelias – ne visai tradicinis. Didesnė dalis medikų, vis dėlto, pradeda nuo dėstytojavimo. Tarkime, rezidentūroje besimokydamas jaunas žmogus kartu įtraukiamas į studijų procesą ir pradeda dėstymo praktiką. O jeigu pasiūlytume 40-ečiui, kad gal ateik, padėstyk studentams, tai... (juokiasi) Nelabai vilioja. Be to, ir studentai kuo toliau, tuo labiau turi įvairių reikalavimų, yra išmanesni, apsiskaitę. Todėl dėstytojas turi ateiti į paskaitą pasiruošęs. Negali taip, kad išsimiegojai ir eini! Neturint jokio plano, vargu, ar pavyks paskaita.
Tenka girdėti ir kolegas iš kitų klinikų dalinantis, kad praktinį darbą dirbančius žmones sunku prikalbinti dėstyti. Šiuo metu keičiasi studijų programos, studijų tinkleliai, todėl kai kurie studijų dalykai dubliuojasi. Praėjusiais metais turėjome ir trečią, ir ketvirtą kursą, todėl darbo krūvis padvigubėjo. Teko ieškoti pastiprinimo. Vieni kolegos pradėjo dėstyti, jiems tai patinka ir jie tęsia šią veiklą toliau. O kiti nenori. Tačiau kol nepabandai, tol nežinai, ar tikrai tau tai patiks.
Kaip, lyginant jūsų dėstytojavimo pradžią ir dabartinį laiką, keitėsi studentai? Ar pastebite jų pakitusią motyvaciją, suinteresuotumą sužinoti, išmokti?
Turbūt visą laiką mūsų Medicinos fakulteto studentai buvo labai motyvuoti. Ypatingai tie, kurie pas mus ateina studijuoti klinikinių dalykų. Dalis jų jau netgi žino, kokią specialybę rinksis po medicinos studijų. Tokie žmonės yra ypatingai motyvuoti. Jie ir papildomai skaito, vykdo papildomą veiklą, daro mokslinius darbus, kurie leidžia labiau įsitraukti į tos specialybės veiklą.
Vis dėlto, jeigu reikėtų palyginti, šiuo metu studentai turi dar daugiau motyvacijos nei anksčiau. Taip pat studentų grupėse atsirado konkurencija. Anksčiau jos nepastebėdavome. Kartais ji graži, o kartais – ne visai. Tokiu atveju tenka šiek tiek įsikišti, pakoreguoti. Iš dalies konkurencija priverčia pasitempti, įdėti daugiau darbo, geriau mokytis.
Galiausiai, pastebiu, kad nors grupės labai skiriasi, tačiau yra tokių, kuriose vienas studentas apie kitą nelabai ką ir žino. Pavyzdžiui, vienam neatėjus į pratybas, paklausiu – gal žinot, kas nutiko? Dažnu atveju niekas apie tai nežino. O anksčiau, patys studentai papasakodavo, kas nutiko, kodėl nutiko ir t. t. Bendrystės grupėse mažiau. Taip, turbūt, yra dėl jau minėtos konkurencijos, dabar rezidentūros studijų vietų yra mažiau nei baigiančiųjų medicinos studijas.
Daug laiko skiriate studentų įtraukimui į mokslinę veiklą. Kodėl jums tai yra svarbu?
Dauguma studentų yra labai motyvuoti. Būna, kad žmogus yra tikrai suinteresuotas, tačiau jo įvertinimų vidurkis nesiekia, pavyzdžiui, 9,5 balo. Stojant į rezidentūrą tokiam studentui tuomet norisi turėti kuo daugiau papildomų balų, kurie atsinešami iš praktikos ir mokslinės veiklos. Jeigu matai, kad nori, tai kodėl jam nepadėti?
Dalis studentų įsitraukia, rašo straipsnius, daro mokslinius darbus. Būna tokių, kurie šeštame studijų kurse pasako nusprendę, kad akušerija-ginekologija ne jiems. Tai irgi – gerai. Jis sukaupė patirties, žinos, tarkim, kad nėštumo metu moteris gali sirgti ir kitomis ligomis, ne tik nėštumu. Kaip kartais nutinka, kad nėščiai moteriai susilaužius koją, vis tiek pradedama nuo akušerio ginekologo apžiūros...
Aš jau esu tokiame amžiuje, kai mano pirmieji studentai užaugo. Greitu laiku savo disertaciją ginsis doktorantė Greta Balčiūnienė. Tai – mano buvusi studentė, su manimi pradėjusi savo pirmuosius mokslinius darbus. Smagu matyti kaip žmogus užauga, tampa savarankišku mokslininku, geru specialistu.
Dirbate Medicinos fakulteto Klinikinės medicinos institute, Akušerijos ir ginekologijos bei Širdies ir kraujagyslių ligų klinikose. Taip pat darbuojatės ir... filologijos fakulteto Anglistikos, romanistikos ir klasikinių studijų institute.
Dalyvauju šio instituto, bendradarbiaujant su Švedijos Upsalos ir Airijos Meinuto universitetais, vykdomame projekte. Bendradarbiauti pradėjome prieš maždaug 5 metus, po to, kai projekto rengėjos kreipėsi į Medicinos fakultetą, ieškodamos besidominčiųjų motinystės temomis. Kadangi dirbu akušerijos ginekologijos klinikoje, tai jaučiau pareigą padėti kolegėms.
Kartu su doktorante Rūta Morkūniene bei mūsų ligoninės psichologe pradėjome bendrą tyrimą apie prieš laiką pagimdžiusių moterų psichologinę būklę lyginant su naujagimių (nuo 24 iki 32 ir nuo 32 ir 36 savaičių) fizine būkle. O gautus rezultatus bandysime lyginti su Švedijos Upsalos universiteto gautais tyrimo duomenimis.
Klausydamasi Jūsų bandau sau mintyse sudėlioti – dėstytojaujate, dirbate praktinį darbą, dalį laiko skiriate studentų mokslinės veiklos kuravimui, dalyvaujate projektinėje veikloje, esate tarptautinių organizacijų komitetų narė. Kaip viską suderinate?
Čia dar ne viskas! (juokiasi) Jau šešis metus esu Lietuvos akušerių ginekologų draugijos prezidentė. Šiose pareigose galima būti tik dvi kadencijas po tris metus, tai man šis laikas jau eina į pabaigą. Bet kaip mano namiškiai sako, turbūt, čia ne pabaiga, atsiras kažkas naujo!
Manau, kad pirmiausiai reikia labai gerai viską susiplanuoti. Jeigu matai, kažkuri iš veiklų dėl užsiėmimų gausos nukenčia, tai reikia apsispręsti, kuri yra svarbesnė ir kažko vis tiek atsisakyti. Aš ir jaunus savo kolegas mokau, kad reikia apsispręsti, kas šitam gyvenimo etape yra svarbiau. O kitas veiklas atidėti į šalį. Vėliau prie jų galima grįžti... arba ne, nes reikia laiko ir poilsiui.
O ar turite laisvo laiko pomėgiams? Kokia veikla, užsiėmimai padeda geriausiai atgauti jėgas po intensyvios darbo dienos ar savaitės?
Norėčiau turėti daugiau, bet yra, kiek yra. Didžiausias mano pomėgis, tai – kelionės. Kartą per metus su kolege vykstame į tolimesnes šalis. Suskaičiavau, kad esu aplankiusi daugiau nei 56 šalis 4 žemynuose. Azijos šalys, Pietų Amerika, Centrinė Amerika... Daugelyje Europos šalių esu buvusi, o nelankytas pasilieku tam laikui, kai būsiu vyresnė ir nebegalėsiu toli keliauti (juokiasi).
Labai liūdėjau, kai praėjusių metų spalį nepavyko nukeliauti į Australijoje vykusį Pasaulinį akušerių ginekologų kongresą – Australija buvo Vilniuje, apsikabinus kompiuterį. Kongresas vyko, bet tik nuotoliniu būdu.
Įsivaizduokite, kad turite bilietą, kuriuo galite pasirinkti kelionę į bet kurią iš jūsų jau aplankytų šalių. Į kurią iš jų keliautumėte dar kartą?
Visada noriu į Italiją! Ten vykstu vienąkart į metus ir, turbūt, galėčiau vykti vėl ir vėl! Man patinka Italijos gamta, ir žmonės, ir klimatas, ir maistas – viskas. O iš tolimesnių šalių... Visur, galbūt, norėtųsi sugrįžti, bet kol dar yra neaplankytų vietų, vis tiek tą bilietą norėčiau panaudoti kelionei naujomis kryptimis.
Rektoriaus diplomas geriausiai 2021 metų VU Medicinos fakulteto dėstytojai. VU MF nuotrauka
Šiuo metu prof. Dianos Ramašauskaitės užimamos pareigos:
- Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos Akušerijos ir ginekologijos centras. Pareigos: centro vadovė, gydytoja akušerė ginekologė;
- Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Klinikinės medicinos instituto Akušerijos ir ginekologijos klinika. Pareigos: klinikos vadovė, profesorė;
- UAB „Northway medicinos centrai“. Pareigos: gydytoja akušerė ginekologė.
Mokslo laipsnis:
- Daktaro laipsnis, 2005-12-20. Vilniaus universitete apginta biomedicinos mokslų srities medicinos mokslo krypties disertacija „Vaisiaus plaučių brandumo tyrimų vertė naujagimio sutrikusio kvėpavimo sindromo prognozei“.
Išsilavinimas ir darbo patirtis:
- Medicinos gydytojo kvalifikacija, Vilniaus universitetas (1992);
- Gydytojas akušeris ginekologas, Vilniaus universitetas (1996);
- Gydytojas akušeris ginekologas, VMKL (1996–2013);
- Gydytojas akušeris ginekologas Northway Medicinos centrai (2005–dabar);
- Gydytojas akušeris ginekologas, VUL SK (2013–dabar).
Prof. D. Ramašauskaitė kartu su bendraautoriais paskelbė per 120 straipsnių (sąrašą rasite ČIA ir ČIA) recenzuojamuose Lietuvos ir užsienio žurnaluose, parengė informacinių leidinių, metodinių klinikinių rekomendacijų, perskaitė daugiau nei 60 pranešimų tarptautiniuose ir šalies mokslo renginiuose. Profesorė taip pat dalyvauja tarptautiniuose projektuose, organizuoja konferencijas, yra tarptautinių organizacijų komitetų narė.