Medicinos fakulteto Medicinos istorijos muziejaus ekspozicijos fragmentas. VU MF nuotrauka
Kaip, kintant istorinėms aplinkybėms, keitėsi Medicinos istorijos muziejus? Kaip, laikui bėgant, kito jo eksponatų kolekcija? Ką muziejuje galima išvysti šiandien? Apie tai skaitykite muziejininkės Irmos Kušeliauskaitės ir Medicinos fakulteto medicinos istorijos dėstytojo dr. Aisčio Žalnoros parengtame, „Papers on Anthropology“ moksliniame žurnale pasirodžiusiame, straipsnyje.
„Vilniaus universiteto medicinos istorijos muziejus“
Vilniaus universiteto medicinos muziejų istorija ilga ir turtinga, siekianti XVIII amžiaus pabaigą. Pirmas muziejus buvo anatomijos, 1777 m. jį įkūrė prancūzų anatomas ir chirurgas Jacques’as Briotet (1746–1819).
Jame eksponuoti įprastos ir patologinės anatomijos pavyzdžiai. Šis muziejus įkurtas dar prieš 1781 m. oficialiai įsteigiant Medicinos fakultetą (Collegium Medicum). Muziejus įkurtas iš klinikinės praktikos, nes profesoriaus žmona vietos gydymo įstaigose dirbo kaip pribuvėja. Kaip vieno didžiausių visame regione, akademinio muziejaus eksponatai netruko pritraukti būrius miestiečių ir miesto svečių. XIX amžiaus pradžioje kolekcijos augo, plėtėsi ir buvo vienos įspūdingiausių Europoje. Muziejaus vadovo Adamo Bielkiewicziaus (1797–1840) dėka eksponatų skaičius išaugo maždaug iki 3 000.
1832 m. caras Nikolajus I universitetą uždarė. Medicinos fakultetas tapo Vilniaus imperatoriškąja medicinos-chirurgijos akademija ir veikė iki 1842 metų. Didžioji dalis muziejaus kolekcijos buvo išardyta ir išgabenta į Kijevą. Uždarius Vilniaus imperatoriškąją medicinos–chirurgijos akademiją, Vilniaus medicinos bendruomenė perėmė tai, kas buvo likę iš kolekcijų, ir pradėjo jas atkurti. Tačiau naujoji kolekcija kiekybe ir įvairove negalėjo prilygti senosioms.
Kai 1918 m. Lietuva atgavo nepriklausomybę, pirmoji Lietuvos laikinoji vyriausybė bandė atkurti Vilniaus universitetą, tačiau jai nepavyko, nes 1919 m. Vilnių ir jo apylinkes okupavo Józefo Piłsudskio vadovaujama Lenkijos kariuomenė. 1919 m. rugpjūčio 28 d. J. Piłsudskis pasirašė dekretą, kuriuo Lenkijos valdžia Vilniaus universitetą atkūrė kaip Stepono Batoro universitetą (1919–1939).
1920 m. lenkų antropologas J. Talko-Hrynceviczius įkūrė Priešistorės ir antropologijos katedrą ir muziejų Medicinos fakultete. Pirmąją ekspoziciją sudarė kaukolės, rastos Vilniaus bažnyčiose ir kitose aplinkinėse vietovėse. 1920-ųjų vasarą pirmosios kaukolės surinktos Vilniuje ir Smargonyse. Vėliau dauguma jų perduotos Anatomijos katedrai. Tai buvo didžiulės kaukolių kolekcijos pradžia. Vertingiausi kolekcijos eksponatai – trepanuotos kaukolės. Kaukolės laikomos Anatomijos katedroje Vilniuje, vieną jų galima pamatyti ir Kaune, Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje.
Medicinos fakulteto Medicinos istorijos muziejaus ekspozicijos fragmentas. VU MF nuotrauka
Vėliau kolekcija plėtėsi dėl praktinių Vilniaus miesto poreikių. Miestui plečiantis, per kasinėjimus rasta daug kranialinės ir osteologinės medžiagos, kurią profesorius Michałas Reicheris (1888–1973) perdavė Anatomijos katedrai. Vietinėje spaudoje gausu trumpų pranešimų apie skirtingose Vilniaus vietose rastas kaukoles ar griaučius, ir šie pranešimai pagal datą ir vietą sutampa su įrašais Anatomijos katedros inventorizacijos knygoje. Kaukolės naudotos ir per medicinos studentų praktinius seminarus. Iš geros kaukolių būklės galima spręsti, kad kolekcija formuota selektyviai – geresnės būklės kaukolės įtrauktos į kolekciją, o likusios veikiausiai išgabentos į kitas vietas.
Tarp kaukolių ir griaučių rasti ir Lietuvos–Lenkijos didikų Barboros Radvilaitės, Elžbietos Habsburgaitės ir Aleksandro Jogailaičio palaikai. Inventorizacijos knygoje galima rasti įrašų apie šių didikų kaulus. 1924 m. Vilniaus medicinos bendruomenės turėti patologinės anatomijos pavyzdžiai buvo padovanoti Stepono Batoro universiteto Patologinės anatomijos katedrai.
Józefui Piłsudskiui mirus (1935), jo smegenys buvo ištirtos Vilniaus smegenų tyrimų institute, o neurologijos profesoriaus Maksimiliano Rose tyrimo išvados paskelbtos 1938 metais. Medicinos istorijos muziejuje saugoma unikali J. Piłsudskio smegenų nuotraukų albumo ir M. Rose knygos „Mózg Józefa Piłsudkiego“ („Józefo Piłsudskio smegenys“) kopija. Tai viena iš vos kelių tokių knygų, saugomų Lenkijoje. Pats J. Piłsudskis palaidotas Vavelio katedroje (Lenkijoje), o jo širdis – Vilniuje, tačiau nedaug kas žino, kad jo smegenys nepalaidotos kartu su kūnu Vavelyje. Jos per Antrąjį pasaulinį karą dingo.
1941 m. Lietuvą vėl okupavus, Medicinos fakultetas iš esmės pertvarkytas. Dabartinį muziejų dr. Aurimas Andriušis ir Silvija Stakulienė įkūrė tik XX amžiaus pabaigoje. Muziejuje eksponuojama įvairios paskirties ir skirtingų istorinių laikotarpių chirurginių ir kitų medicinos prietaisų bei įrangos, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesorių ir dėstytojų asmeninės kolekcijos, vaistų kolekcijos ir kt.
Medicinos fakulteto Medicinos istorijos muziejaus skulptūrų kompozicija „Bardzaskučiai-kirpėjai“. VU MF nuotrauka
Muziejuje eksponuojama kilnojamoji edukacinė paroda „Medicinos mokslo sklaida senajame Vilniaus universitete 1781–1842 metais“. Minėtoji paroda tarnauja ir visuomenės, ir akademijos poreikiams, nes tai vienas geriausiai paruoštų konspektų apie fakulteto istoriją, kuriuo mūsų studentai naudojasi kone prieš kiekvieną egzaminą.
Vienas seniausių muziejaus eksponatų – prieš 300 metų (1699) Leipcige išleista Philipo Verheyveno anatomijos knyga „Corporis humani anatomia“. Knyga primena vėlyvojo renesanso anatomijos vaizdavimo manierą, panašią į Andrėjaus Vezalijaus (1514–1564) tradiciją.
2010 m. medicinos studentas M. Jurkonis muziejui padovanojo įspūdingą paties kurtą skulptūrų kompoziciją „Bardzaskučiai-kirpėjai“. Ši kompozicija – medicinines intervencijas atlikdavusio XVI amžiaus bardzdaskučio-kirpėjo dirbtuvės rekonstrukcija.
Muziejuje eksponuojama ir odontologijos ekspozicija. Originalus koja varomas grąžtas, panašus į kadaise išrastąjį Johno Greenwoodo (1760–1819), yra sovietinės stomatologijos palikimas. Kadangi Sovietų Sąjungoje elektrifikacija vėlavo, koja varomas grąžtas buvo vienas galimų sprendimų, kaip aprūpinti tuometinius dantų gydytojų kabinetus.
Visą muziejininkės Irmos Kušeliauskaitės ir Medicinos fakulteto medicinos istorijos dėstytojo dr. Aisčio Žalnoros parengtą straipsnį (anglų kalba) skaitykite ČIA.