Vilniaus universiteto (VU) Santaros klinikų Akušerijos ir ginekologijos centro vadovė prof. Diana Ramašauskaitė (dešinėje) ir Akušerijos ginekologijos gydytoja rezidentė Elena Paškevičiūtė. T. Kazakevičiaus/VU nuotrauka
Kas svarbiausia kuriant santykį tarp dėstytojo ir studento? Ko reikia jam užmegzti? Galiausiai, koks jis turėtų būti? Savo mintimis dalinosi Vilniaus universiteto (VU) Santaros klinikų Akušerijos ir ginekologijos centro vadovė prof. Diana Ramašauskaitė ir Akušerijos ginekologijos gydytoja rezidentė Elena Paškevičiūtė.
Akušerijos ginekologijos gydytoja rezidentė Elena Paškevičiūtė prisiminė dar nuo pirmųjų studijų metų girdėjusi kartas nuo karto iš dėstytojų lūpų nuskambančią frazę ,,dabar viskas priklauso tik nuo jūsų, studentų. Kiek patys įdėsite pastangų, tiek ir išmoksite“. Su tokia nuostata ji nebuvo linkusi sutikti. E. Paškevičiūtės teigimu, be gero mokytojo-mokinio ryšio, net mokytojams dedant pastangas išmokyti mokytis, nebūtų pavykę to įgyvendinti: „Lygiai taip pat ir universitete – dėstytojas yra ne tik žinių šaltinis, bet ir tarytum vektorius tolimesniame savarankiškame moksliniame darbe“.
Pašnekovė dar prieš įstodama į medicinos studijų programą domėjosi akušerija ir ginekologija, tačiau net neįsivaizdavo, kokia tai plati sritis. Tad įpusėjus studijoms, galimybę sutikti prof. Diana Ramašauskaitę, studentė vadino sėkme: „Atsimenu, kaip išėję po pirmojo akušerijos ciklo seminaro su grupiokais kalbėjomės apie tai, kokį didelį įspūdį mums paliko dėstytoja. Medicinos studentai paprastai dažnai jaučiasi sumišę dėl didelės studijų dalykų metu pateikiamos informacijos apimties ir daugybės skirtingų temų. O ši dėstytoja sukūrė tokią mokymosi aplinką, kurioje vyravo lygiavertė tarpusavio pagarba, ramybė, laisvė klausti ir klysti“.
Vėliau, prof. D. Ramašauskaitės paskatinta, E. Paškevičiūtė įsitraukė į mokslinę veiklą, kuri tebesitęsia iki šiol – įkvėpta dėstytojos pavyzdžio ir baigusi medicinos studijas, ji nusprendė tęsti studijas akušerijos ginekologijos rezidentūroje. Gydytoja rezidentė teigė per keletą bendradarbiavimo metų turėjusi galimybę profesorę pažinti ne tik kaip akademikę, bet ir akušerijos centro vadovę bei buvusi sužavėta jos atsidavimu savo profesijai.
„Bendradarbiavimo metu sulaukdavau ir paskatinimų, ir kritikos. Tačiau pastaroji būdavo tokia konstruktyvi, kad keldavo ne baimę suklysti, bet priešingai – motyvaciją tobulėti“, – pažymėjo gydytoja rezidentė ir pridūrė, kad daugelis dėstytojų pamiršta, kad dėstytojavimas nėra vien tik apie mokslą. Didelė šio proceso dalis yra tiesiogiai susijusi ir su bendražmogišku santykiu su studentu. Be to, dėstytojas turėtų įkvėpti studentus. Būtent minėtas ryšys ir dėstytojo autoritetas padeda tvirtus pamatus prasmingam ir auginančiam bendradarbiavimui.
Prof. D. Ramašauskaitė ir gydytoja rezidentė E. Paškevičiūtė. T. Kazakevičiaus/VU nuotrauka
Prof. Diana Ramašauskaitė – 2021 m. geriausios Medicinos fakulteto dėstytojos premijos, liudijančios apie jos atidą studentams, laureatė. Paklausta, kas yra svarbiausia kuriant santykį tarp dėstytojo ir studento bei ko reikia jam užmegzti, profesorė įvardino abipusį atvirumą ir laiko skyrimą: „Nepakanka tik persimesti žodžiais bėgant koridoriumi. Jeigu tuo metu ir negali skirti laiko, reikia aiškiai komunikuoti, sutarti kitą laiką susitikimui. Labai svarbu, kad studentas neliktų antrame plane, kaip dažnai kyla grėsmė nutikti mūsų, klinikinių disciplinų dėstytojų, darbe“.
Pasak jos, išlaikyti ryšį – ne visuomet paprasta. Turint omenyje, kad akušerių ginekologų darbas pasižymi ypatinga dinamika, ryte kruopščiai sudėtas dienos veiklų planas gali pakisti bet kurią minutę. Toks išeities iš susidariusių situacijų ieškojimas yra neatsiejamas nuo kūrybiškumo.
Profesorė teigė, kad sėkmingas dėstytojo ir studento bendradarbiavimas turi būti grįstas ne vadovo-pavaldinio, bet tolygiu asmenų santykiu. „Studijos tai tas gyvenimo etapas, kada jauni žmonės yra labai motyvuoti. Nebe tie laikai, kai profesijos pasirinkimo klausimai sprendžiami, atsižvelgiant į tėvų nuomonę. Net jeigu jie ir nežino, kurį kelią rinktis – baigę mokyklą skiria metus pamąstymui ir apsisprendimui. Todėl manau, kad dėstytojui nėra reikalo būti prievaizdu, reikalingas bendradarbiavimu grįstas santykis. Juolab, kad niekas nestovi vietoje, laikai keičiasi – negali to pamiršti ir likti tame pačiame lygmenyje, kuriame buvai prieš 20 metų. Dabar studentai yra tikrai linkę dalintis grįžtamuoju ryšiu – gera ir bloga patirtimis, tai yra labai gerai“, – sakė prof. D. Ramašauskaitė.
Tiesa, dėstytoja teigė nesitikinti, kad visi jos paskaitose dalyvaujantys medicinos studijų programos studentai turėtų tapti puikiais akušeriais ginekologais – ateityje dirbančius šioje srityje save įsivaizduos, galbūt, vos keletas. Visgi, svarbu užtikrinti, kad kiekvienas būsimas gydytojas žinotų svarbiausius dėstomo dalyko aspektus. Taip pat įgytų ir bendrųjų kompetencijų – mokėtų susirasti ir tinkamai interpretuoti, analizuoti reikiamą informaciją, gebėtų dirbti komandoje. Kitaip tariant, studijų metu įgytų ne tik vadinamųjų specialybinių žinių, bet ir bendražmogiškų savybių.
Ar dėmesys, ugdant būsimuosius medikus, turi didesnę reikšmę nei kitų krypčių studijose? Profesorė sakė nemananti, kad medicinos studijos yra kuo nors išskirtinės, tad ir dėstytojo dėmesys visiems studentams turi būti skiriamas vienodas. Visgi, pasak jos, itin besidominčius konkrečia sritimi, svarbu paskatinti dalyvauti mokslinėje veikloje, motyvuoti papildomai domėtis, ieškoti profesine prasme padėsiančių augti galimybių.
Gydytoja rezidentė E. Paškevičiūtė ir prof. D. Ramašauskaitė. T. Kazakevičiaus/VU nuotrauka
Prof. D. Ramašauskaitės teigimu, dažnai susidomėjimą konkrečia specialybe sąlygoja galimybė prie jos prisiliesti. Ji prisiminė ir pati būdama studentė kiekvieno studijų ciklo metu susižavėdavusi vis kita medicinos kryptimi: besimokydama chirurgijos – chirurgija, endokrinologijos – endokrinologija ir t. t. Anuomet ji svarstė rinktis gydytojos infektologės profesinį kelią (susidomėjimą kėlė neseniai atrastas imunodeficito virusas), tačiau šiuos planus pakeitė praktika rajono akušerijos ginekologijos skyriuje, kuriame akušere ginekologe dirbo ir profesorės mama.
Šios praktikos metu studentės turėjo galimybę susipažinti su šia profesija iš arčiau, netgi ir priimti keletą gimdymų. Po šios patirties profesorė pasakojo buvusi tarsi devintame danguje ir ėmusi svarstyti rinktis akušerės ginekologės specialybę. Vėliau ji taip ir padarė: „Savo pasirinkimu džiaugiuosi ir šiandien. Niekada neteko rimtai susimąstyti, kad esu ne savo rogėse. Akušerija ginekologija – dinamiškas ir daug gerų emocijų teikiantis darbas. Naujos gyvybės pasaulin atėjimas, laiminga mama, laimingas tėtis, laimingi šeimos artimieji – visa tai tikrai prideda gerų emocijų“.
Įkvepiančiu ir motyvuojančiu veiksniu prof. D. Ramašauskaitė taip pat įvardino puikų mikroklimatą darbe bei bendradarbiavimo džiaugsmą. Ji pripažino atostogų metu pasiilgstanti kolegų, darbavimosi kartu ir sudėtingų atvejų aptarimų. Jos teigimu, taip pat motyvuoja tai, kad įdėtos pastangos ir atliktas darbas yra įvertinamas.
Siekdamas pabrėžti dėstytojo/-os ir studento/-ės santykio kūrimo ir drąsos klausti svarbą, VU pristato meninį projektą – virtualią parodą, įgyvendinamą su fotografu, dokumentinės ir portretinės fotografijos atstovu Tadu Kazakevičiumi. Parodoje – ir prof. D. Ramašauskaitės, ir rezidentės E. Paškevičiūtės portretų serija, atskleidžianti mokytojos nuoširdų ir įsiklausantį santykį su savo studente, ir drąsos klausti visko svarbą.