Neurologė dr. Eglė Sakalauskaitė-Juodeikienė. Emilijos Blockutės nuotrauka
Neurologės dr. Eglės Sakalauskaitės-Juodeikienės monografijoje „Pamišimas ir epilepsija paūmėja šviečiant mėnesienai. Nervų ligos Vilniuje XIX a. pirmoje pusėje“ (išleido leidykla „Lapas“) kviečiama pažvelgti į XIX a. pradžios vilniečių pacientų ir gydytojų realybę, kurioje persipina beužgimstantis neurologijos mokslas, dabar keliantys nuostabą gydymo metodai ir net liaudies prietarai.
Apie keistąjį kaltūno fenomeną, Mėnulio reikšmę to meto medicinai ir praeities pamokas dabarčiai su knygos autore kalbasi leidyklos „Lapas“ atstovė Emilija Blockutė.
Knygos įvade pasakojate, kad budėdama ligoninės priėmimo skyriuje svarstėte, kaip viskas vyko anksčiau. Ar sudėtinga buvo pereiti iš šiuolaikinės medicinos į istorijos tyrimų lauką?
Tiesą sakant, susidūriau ne su iššūkiu, o su dideliu džiaugsmu. Istorijos lauke pailsėdavau nuo dabarties rūpesčių, nuo ligoninės kasdienybės. Skaitydavau lotynų, lenkų ir kitomis kalbomis parašytus tekstus, analizuodavau XIX a. vilniečių, kurie sirgo nervų ir psichikos ligomis, simptomų aprašymus, gyvenau istorinėje realybėje. Buvau atradusi balansą tarp kasdienio gydytojos darbo ir istorinio tyrimo.
Apskritai, medicinos istorijos žinios praplečia akiratį, leidžia išvengti pasikartojančių klaidų ir galiausiai nustoti bambėti suvokiant, kad esame geresnėje situacijoje nei XIX a. žmogus. Jei kažkas iš dabarties pacientų atsisakydavo gydymo, nors jo reikėdavo, galėjau jo situaciją iliustruoti XIX a. pavyzdžiais, leisti pacientui suprasti, kad dabartyje gydytojai taiko geriausią ir moderniausią gydymo metodą. Tad istorijos žinios, bent jau man, kartais suveikdavo kaip savotiška paciento edukacija.
Žinoma, galbūt ir dabarties medicina po kokio šimto metų atrodys barbariška. Pavyzdžiui, agresyvi chemoterapija galbūt pagydo ligą, bet ligoniui sukelia daug nepageidaujamų reiškinių, kurie gali būti tokie pat sunkūs kaip ir pati liga. Be to, visa užsispyrėliška medicina, užsispyrėliškas terminalinės būklės ligonių gydymas, kuris pratęsia jo kančias kelioms dienoms, savaitėms ar mėnesiams ateities kartų galbūt bus stipriai kritikuojamas.
Monografijos „Pamišimas ir epilepsija paūmėja šviečiant mėnesienai. Nervų ligos Vilniuje XIX a. pirmoje pusėje“ fragmentai. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka
Nevengiate su skaitytojais pasidalyti asmeniniais įspūdžiais ir įžvalgomis. Aprašydama vienos ligonės istoriją, įvardijate ją kaip „kvapą gniaužiančią“, pasitelkiate ir dabarties istorikų neretai kritikuojamą retrospektyvios diagnostikos metodą, tačiau taip kuriate asmeninį ryšį su skaitytoju. Kas nulėmė tokią daugeliui monografijų neįprastą rašymo stilių?
Rašiau taip, kad pirmiausia man pačiai būtų įdomu. Rašydama galvojau ir apie savo vyrą, kuris stengiasi perskaityti visus mano parašytus tekstus ir nebijo jų kritikuoti, aišku, galvojau ir apie savo studentus. Daugelis doktorantų savo studijų metus suvokia kaip sudėtingą ir sunkų darbą, bet kolega doc. Aistis Žalnora dar pirmais mano doktorantūros metais taip pasakė: „Džiaukis kiekviena akimirka, doktorantūra nėra vien sunkus darbas, tai – gyvenimo nuotykis, kuris daugiau nebepasikartos.“ Kai į rašomą mokslinį darbą žvelgi kaip į naują patirtį, kaip į nuotykį, kuris suteikia malonumą bei džiaugsmą, atsiranda ir savotiškas rašymo lengvumas.
Kita vertus, ne visi esame gydytojai ar istorikai, bet visi kuriame nors savo gyvenimo etape esame buvę pacientais. Todėl skaityti apie kito kančias gali būti labai įdomu ar net... makabriškai malonu. Smalsu sužinoti, kokios ligos anksčiau buvo diagnozuojamos, kokie gydymo metodai taikomi, kaip ligoniai vėliau jausdavosi ir kaip, nepaisant dažnu atveju žalingo gydymo, išgyvendavo. Mat jų gyvybinės jėgos ir viltis pasveikti buvo stipresnės nei, pavyzdžiui, gydytojų skiriamas kartotinis kraujo nuleidimas, klizmavimas ar gyvsidabrio druskos.
Joannesas Adamus Schloezeris, 1816 m. Vilniaus universitete apgynęs disertaciją apie miego sutrikimą, rašė: „Daugelis nervų ligų, ypač pamišimas ir epilepsija, paūmėja šviečiant mėnesienai.“ Šie žodžiai tapo ir jūsų knygos pavadinimu. Ar Mėnulis XIX a. buvo ne tik romantikų, bet ir medikų apmąstymų objektu?
Tikrai taip. Viduramžiais ir gal dar ankstesniais laikais ligų diagnostikai ir prognozavimui astrologija buvo labai svarbi. Netgi tikėta, kad nuo planetų išsidėstymo priklauso laikas, kada pasireikš maro epidemijos. Kai kurie pacientai lankydavosi pas gydytojus dėl profilaktinio kraujo nuleidimo, o gydytojai iš pradžių įvertindavo įvairių planetų padėtį danguje ir pagal tai patardavo ligoniui, kada geriausia atlikti tokią procedūrą. Manyta, kad Mėnulis sukelia potvynius ir atoslūgius ne tik vandenynuose, bet ir žmogaus organizme. Kadangi smegenys buvo laikomos didžiausia gleives sekretuojančia liauka, kilus potvyniui žmogaus organizme, jos neva išskirdavo per daug gleivių, kurios užtvindydavo smegenis ir netgi sukeldavo traukulių priepuolius.
Tiesa, šiandien ryšys tarp Mėnulio ir žmogaus psichologinės būklės nėra iki galo ištirtas: vieni tyrimai rodo, kad Mėnulis turi įtakos psichologinių ir neurologinių ligų paūmėjimui, kiti tyrimai tą paneigia. Tai vis dar akademinių ginčų klausimas, daugumai gydytojų jis, žinoma, kelia šypseną.
Monografijos „Pamišimas ir epilepsija paūmėja šviečiant mėnesienai. Nervų ligos Vilniuje XIX a. pirmoje pusėje“ fragmentai. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka
Skaitytojus intriguoja knygos anotacijoje paminėtas kaltūno fenomenas – kas tai ir kodėl jis buvo vadinamas nacionaline rykšte?
XIX a. ir ankstesniais laikais visoje Europoje, žinoma, ir Vilniuje, manyta, kad kaltūnas – tai sisteminė viso organizmo liga, o ne vien tik plaukų susivėlimas. Tikėta, kad latentinėje (arba slaptojoje) kaltūno stadijoje žmogų gali varginti įvairiausi negalavimai – virškinimo, kvėpavimo, nervų sistemos ar jutimo organų sutrikimai ir nepaaiškinami skausmai. Antroje stadijoje kaltūnas esą susiveldavo plaukuose, tačiau jo nebuvo galima nukirpti per anksti – jeigu kaltūnas nukerpamas per anksti, šiam dar nepakankamai subrendus, ligonis neva galėjo mirti, netekti regėjimo, klausos ar patirti kitas komplikacijas.
XIX a. pradžioje to meto medicinos pasaulio žvaigždė Jozefas Frankas, kartu su savo tėvu (beje, taip pat profesoriumi) Johanu Peteriu Franku, atkeliavęs į Vilnių toliau palaikė ir skleidė kaltūno kaip ligos idėją. Būtent Frankas ir pavadino kaltūną Lietuvos ir Lenkijos krašto nacionaline rykšte, netgi norėjo carui Aleksandrui I įteikti kaltūno įveikimo planą. Galiausiai XIX a. antroje pusėje gydytojas Henrykas Dobrzyckis kaltūną ištyrinėjo mikroskopiškai, peržvelgė apie devynis šimtus literatūros šaltinių ir galiausiai priėjo prie išvados, kad kaltūnas nėra liga, o prietaras. Tiesa, tą patį teigė ir XVIII a. pabaigoje gyvenęs italų kilmės Vilniaus universiteto profesorius Stefanas Lorenzas Bisio, tačiau jo mintis, kad kaltūnas yra nevalyvumo bei liaudies prietarų rezultatas, matyt, buvo per ankstyva – to meto medicinos atstovų ji nebuvo suprasta ir priimta.
Galime sakyti, kad kaltūno fenomenas – tai viso XIX a. ir ankstesnių laikų medicinos kvintesencija. Nagrinėdama kaltūno ligos aprašymus supratau, kad po kaltūno diagnoze – kaip po kokiu skėčiu – slypėjo daugybė neurologinių ligų: epilepsija, manija, melancholija, regos, klausos, uoslės sutrikimai, polineuropatijos ir pan.
Iš knygos sužinome, kad XIX a. nervų ligų diagnostika ir gydymas Vilniuje neatsiliko nuo to meto Vakarų Europos. Kuo šių dienų neurologą nustebintų apsilankymas pas XIX a. gydytoją?
Manau, šių dienų neurologas iš XIX a. gydytojo apžiūros kambario tiesiog pabėgtų. Šiuolaikinis gydytojas neleistų, kad jam būtų nuleidžiamas kraujas ar skirti vimdomieji, viduriavimą skatinantys vaistai, statomos klizmos, taikomas prideginimas ar kitoks dirbtinių opų atvėrimas ir panašiai. Šiuolaikinis gydytojas nesileistų įtikinamas gydytis gyvsidabriu, kuris, kaip XIX a. manyta, turėjo padėti nuo įvairių uždegiminių ligų ir pagerinti ligą sukeliančių skysčių absorbciją. Šiandien visi medikai sutinka, kad gyvsidabris yra nuodingas sunkusis metalas, kuris pažeidžia žmogaus nervų sistemą.
Kita vertus, šių dienų neurologas galbūt leistųsi uždėti vieną ar kitą dėlę ant kaktos ir smilkinių srityje, kadangi dėlėse esantis antikoaguliantas hirudinas tirpdo trombus, skystina kraują – vadinasi, apsaugo nuo insulto. Galbūt šių dienų gydytojas neatsisakytų ir raudonojo vyno taurės ar kitų Viduržemio jūros dietos komponentų – šiuolaikinės medicinos įrodyta, kad tai apsaugo nuo insulto ir demencijos.
Šiuolaikinis neurologas, manau, susidomėtų ir mielai nueitų į vitalinio magnetizmo seansą – nes tai iš esmės yra hipnozė, o šioji taikoma šiuolaikiniame psichoterapiniame gydyme. Neurologas neatsisakytų ir solidizmo doktrina paremto XIX a. gydymo – vandens procedūrų, jodinėjimo žirgais, gimnastikos. XIX a. manyta, kad vanduo ir fizinis aktyvumas sustiprina suglebusias nervines skaidulas, o šiais laikais įrodyta, kad fizinis aktyvumas mažina įvairių širdies ir kraujagyslių ligų išsivystymo riziką.
Monografijos „Pamišimas ir epilepsija paūmėja šviečiant mėnesienai. Nervų ligos Vilniuje XIX a. pirmoje pusėje“ fragmentas. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka
Kokios XIX a. pirmos pusės medicinos pamokos aktualios XXI a. pradžioje?
Kai išnagrinėjau XIX a. ligonių simptomų, ligos eigos, taikyto gydymo aprašymus, pastebėjau, kad to meto gydytojai itin daug dėmesio skyrė ligonio kalbėsenai, išvaizdai, polinkiams, pomėgiams, jo asmeninei nuomonei. Į ligonį gydytojai žvelgė ne kaip į organinių procesų laboratoriją, o kaip į žmogų, kuris turi ir kūną, ir sielą.
Dabar mes ambulatorinei konsultacijai poliklinikoje turime tik penkiolika, o tretinio lygio įstaigose – ne daugiau negu trisdešimt minučių. Sunku spėti įvertinti klinikinę situaciją, neurologiškai apžiūrėti pacientą, peržiūrėti praeities ligų ir tyrimų istoriją, paskirti gydymą, paaiškinti, kaip jį taikyti, atspausdinti atsakymą ir išleisti ligonį iš kabineto. Dažnai per skubėjimą ir bandymą tinkamai užpildyti įvairias reikiamas dokumentacijas, gydytojų akys taip ir nepakyla į ligonį, neužmezgamas ryšys. Tokiu atveju pacientas jaučiasi neįvertintas, neišklausytas, o gydytojas – nepadaręs savo darbo taip, kaip turėtų. Juk kai kurie ligoniai ateina ne tam, kad jiems paskirtų gydymą, o tam, kad pasikalbėtų, išreikštų savo nerimą ir lūkesčius. Ateityje reikėtų pasvarstyti, kaip sugrąžinti į gydytojo kabinetą tą laiko dimensiją ir normalų ligonio ir gydančiojo bendravimą.
Kviečiame į knygos sutiktuvių renginį lapkričio 17 d., 18.00 val. Vilniaus muziejuje.