VU Medicinos fakulteto Mokslo ir inovacijų prodekanas, gydytojas vaikų nefrologas dr. Karolis Ažukaitis. VU MF nuotrauka
Kas nulemia didelį mokslo šlamšto kiekį? Ar tiesa, kad mokslo šlamšto kiekis auga dėl mokslininkams keliamo spaudimo būti produktyviais? Kodėl vaikų kraujagyslės praranda elastingumą ir kokie sunkumai kyla siekiant teisingai išmatuoti vaikų kraujagyslių standumą? Apie tai kalbėjomės su VU Medicinos fakulteto Mokslo ir inovacijų prodekanu, gydytoju vaikų nefrologu dr. Karoliu Ažukaičiu.
Dalyvavęs daugybėje skirtingų mokslinių grupių, jis susipažino su mokslo metodologijos principais ir pamatė, kiek daug klaidų, nulemiančių nepatikimus rezultatus, gali kilti mokslinio tyrimo procese. O mokslo šlamšto problematiką pradėjo suprasti pabuvojęs Australijoje, Sidnėjaus universitete, kuriame dirbanti „Cochrane Kideny and Transplant“ grupė apžvelgia atliktus mokslinius tyrimus, bando sintezuoti jo rezultatus ir įvertinti jų kokybę.
Ar moksliniai tyrimai medicinos srityje visada – prasmingi?
Dar prasidedant pokalbiui dr. Karolis Ažukaitis pažymėjo, kad medicinos mokslas yra skirtas, visų pirma, visuomenei. Jeigu jis pastarajai tiesiogiai arba netiesiogiai nesugeneruoja jokios naudos, tuomet jis neturi prasmės. „Pavyzdžiui, jeigu konstatuoju, kad gydymo būdas veikia šiai ligai gydyti, vadinasi, pacientai gaus naudą tiesiogiai – gydytojai naudosis mano pateiktais įrodymais ir, galbūt, pagerins pacientų išeitis. Tuo tarpu netiesioginis mokslo naudojimas tai reiškia, kad aš padarau tyrimą, kuriuo sugeneruoju hipotezę. Kiti mokslininkai šį tyrimą pratęs, pateiks išvadas ir galiausiai tokiu būdu pacientai taps naudos gavėjais. Tačiau svarbu būti visiškai tikriems tuo, ką atradome, nes tai nulems kaip pacientai bus gydomi, prižiūrimi, kokias prevencijos programas jiems taikysime“, – sakė pašnekovas.
Mokslininko teigimu, taip pat labai svarbu, kad moksliniai tyrimai būtų prasmingi, o pacientai turėtų bent jau lygiavertę poziciją sprendžiant, ką mokslas turėtų tyrinėti. Pavyzdžiui, kokio nors laboratorinio rodiklio pokytis gydant tam tikru vaistu gydytojui gali būti svarbus, bet jeigu tai pacientui neprailgina gyvenimo, nepagerina jo kokybės ir nesumažina simptomų naštos, jam šis pokytis visiškai nerūpi. Dažnai netgi kelia ir nepatogumų, nes kiekvienas gydymo būdas yra susijęs su našta pacientui – reikia gerti vaistus, gali tekti susidurti su jų šalutiniu poveikiu, skirti laiko vizitams pas gydytoją, atlikti reikalingus tyrimus.
„Svarbu, kad mokslinis tyrimas būtų patikimas ir prasmingas pacientui. Kitu atveju mokslinis tyrimas, kuriuo tiriama tai, kas pacientams nerūpi arba tai, ko nereikėtų tyrinėti – prisideda prie mokslo šlamšto generavimo. Mokslas, kuris bando atsakyti į klausimus, į kuriuos jau yra atsakyta arba pateikia atsakymus, kurių niekam nereikia – nereikalingas. Kartais susiduriama su problema, kad nors mokslinis tyrimas ir yra prasmingas bei atliktas teisingai, tačiau rezultatų aprašymas pateiktas taip, kad juo niekas negalės pasinaudoti. Pavyzdžiui, pradėjus gilintis į perskaitytą straipsnį supranti, kad net negali tiksliai pasakyti, kaip tiksliai pacientai buvo gydyti, ar buvo tęstas gydymas, jei tęstas, tai kaip. Jeigu visa tai yra neaprašyta, tai praktikuojančiam gydytojui nenaudinga“, – teigė gydytojas vaikų nefrologas.
Galiausiai, yra nemažai mokslinių tyrimų, kurių rezultatai yra niekada nepaskelbiami. Pašnekovo teigimu, mokslinis tyrimas, kuris nėra žinomas kitiems mokslininkams ar gydytojams yra bevertis, nes nedaro jokio poveikio: „Mokslo nepublikavimo problema yra labai didelė. Paprasčiausiai tyrimų rezultatai, kurie nepatinka patiems mokslininkams arba farmacijos kompanijoms yra nepublikuojami. Buvo atliktas tyrimas analizuojantis antidepresantų klinikinius tyirmus. Moksliniai tyrimai yra registruojami klinikinių tyrimų registre: paaiškėjo, kad iš 74 užregistruotų antidepresantų poveikio tyrimų, rezultatai buvo publikuoti vos trečdalio. Dažniausiai tai tyrimai, kurie rodė teigiamą antidepresantų poveikį. Klausimas – kas atsitiko su likusiais tyrimais?“ Pasak dr. K. Ažukaičio, tai parodo, su kokiu informaciniu vakuumu susiduriame, kokį iškreiptą vaizdą matome dėl šališkumo pasirenkant, ką publikuoti, o ko ne.
VU Medicinos fakulteto Mokslo ir inovacijų prodekanas, gydytojas vaikų nefrologas dr. Karolis Ažukaitis. VU MF nuotrauka
Koks yra mokslinio šlamšto problematikos mastas?
„Mokslo šlamšto terminas plačiai paplito po to, kai 2009-aisiais „The Lancet“ žurnale keletas mokslininkų metodologų peržiūrėjo daug atliktų mokslinių tyrimų ir bandė kiekybiškai įvertinti, kur galėjo būti padarytos klaidos arba kurie tyrimai buvo atlikti tose srityse, kurių nebereikėjo tyrinėti, nes keliami klausimai jau buvo atsakyti anksčiau arba jų rezultatai neturėjo naudos pacientams. Jų pateiktose išvadose buvo pateiktas dramatiškas skaičius – 85 proc. mokslo galėtų būti klasifikuojamas kaip mokslo šlamštas, kuris yra nepanaudojamas, neteisingai atliktas, nesuprantamas arba kurio niekam nereikia”, – pažymėjo dr. K. Ažukaitis.
Jis sakė manantis, kad nors minėtas skaičius yra perteklinis, tačiau kartais tik tokiu būdu galima atkreipti dėmesį į problemą: „Įsivaizduokite, per metus pasaulyje yra sugeneruojama virš milijono publikacijų. Didelė jų dalis neišvengiamai tampa mokslo šlamštu, o tai reiškia, kad vietoje to, kad resursai būtų nukreipiami tikslingai, jie yra iššvaistomi. Kas tai sąlygoja? Manau, kad viena iš pagrindinių priežasčių – bibliometriniais duomenimis pagrįstas supratimas apie mokslo karjerą. Neva kuo daugiau publikacijų, kuo jos labiau cituojamos, tuo esu geresnis mokslininkas. Tai – itin opi problema Kinijoje, kur ligoninėse norintys užimti vadovaujančias pozicijas, turėjo turėti bent kažkiek mokslinių publikacijų“.
Pašnekovas sakė, kad mokslinių straipsnių poreikiu netrunka pasinaudoti ir tie, kurie yra suinteresuoti iš to gauti finansinės naudos: „Atsiranda vadinamosios straipsnių malūnų ( paper mills), kompanijos, kurios pagal turimas schemas pardavinėja autorystę jau paruoštuose moksliniuose straipsniuose. Recenzavimo procesas ten irgi dažnai vyksta pagal schemą – yra recenzentai, kurie teigiamai vertina straipsnius. Peržvelgus duomenis apie publikuotus, o vėliau žurnalų serijomis (pavyzdžiui, net po 100 vnt.) panaikintus straipsnius paaiškėja, kad jie buvo sukurti minėtų, pasipelnyti suinteresuotų, kompanijų“.
Problema tampa ir tai, kad universitetai yra suinteresuoti turėti kuo daugiau publikacijų, nes tai reikšminga institucijų reitingams. Kaip kad yra sakoma – kai yra paklausa, yra ir pasiūla. „Atsiranda leidyklos, kurios pradeda leisti vadinamus grobuoniškus žurnalus – predatory journals. Jie iš principo neturi recenzavimo proceso arba recenzavimo procesas yra labai atmestinas, turi ganėtinai aukštus įkainius publikacijų spausdinimui, tačiau pridavus publikaciją labai tikėtina, kad ji bus išspausdinta nepriklausomai nuo jos kokybės. Leidyklos yra suinteresuotos jas spausdinti, o institucijos suinteresuotos už tai mokėti – nuo publikacijų priklauso jų reitingai, o nuo reitingų – tolimesnis finansavimas. Gimsta uždaras ratas – pradedame gyventi iškreiptame pasaulyje, kur nebesvarbu mokslo rezultatas, jis yra tiesiog procesas“, – sako dr. K. Ažukaitis.
Vaikų nefrologo susidomėjimo sritis – širdies kraujagyslių pažeidimo tema
Gydytojas vaikų nefrologas dr. Karolis Ažukaitis skiria ypatingą dėmesį atliekamų mokslinių tyrimų kokybei: „Vaikų nefrologija yra siaura sritis ir tuo pačiu – labai plati savo viduje. Pagrindinė mano interesų sritis – ankstyvas širdies kraujagyslių pažeidimas. Darbas joje prasidėjo dar tada, kai aš pradėjau dirbti viename Heidelbergo universiteto tyrime. Jo metu buvo tyrinėjami vaikai su lėtine inkstų liga ir jų ankstyvu širdies kraujagyslių pažeidimu. Nors šie vaikai neturi rimtų širdies kraujagyslių problemų, neserga sunkiomis ligomis, tačiau 30–40 metų amžiaus širdies ir kraujagyslių ligos tampa dominuojančia jų mirties priežastimi. Man rodos, visa pediatrija dabar juda į tai, kad mums rūpi ne tik gydyti ligą, bet ir užtikrinti, kad pacientas nugyventų kuo ilgesnį ir kokybiškesnį gyvenimą. Arba kitaip tariant, išvengti ankstyvo biologinio senėjimo ir užkirsti kelią dar vaikystėje prasidedantiems procesams, kurie nulems jo ligas po 20–30 metų“.
Pašnekovo teigimu, Suomijoje buvo atliktas tyrimas, kurio metu buvo tiriami vaikai nuo vaikystės iki suaugusiojo amžiaus. Tyrimo rezultatai parodė, kad vaikystėje padidėjęs kraujospūdis turi tiesiogines sąsajas su širdies pakitimais, kai pacientui yra 40 metų. „Jeigu kažkada kraujospūdžio padidėjimas vaikystėje buvo retas dalykas, dažniausiai siejamas su gretutinėmis – inkstų, endokrinologinėmis – ligomis, tai dabar mes turime nutukimo ir arterinės hipertenzijos epidemiją ne tik suaugusių, bet ir vaikų populiacijoje. Taigi, mano tyrimų sritimi ir tapo širdies kraujagyslių pažeidimo ankstyvoje vaikystėje tema tiek vaikams, sergantiems arterine hipertenzija, tiek vaikams su lėtine inkstų liga“, – sakė jis.
Mokslininkas pažymėjo, kad neturi prabangos sekti savo paciento iki 40-ies metų amžiaus, tačiau yra suinteresuotas kuo daugiau apie jį suprasti dar vaikystėje: „Galima stebėti vaiką, stebėti kiek efektyvus yra parinktas gydymas, ar širdyje neatsiranda nedidelių struktūrinių pokyčių – ar nestorėja skilvelis, nesikeičia širdies geometrija, ar neatsiranda širdies atsipalaidavimo subtilių sutrikimų, kuriuos galima išmatuoti. Taip pat galima vertinti kraujagyslių sveikatą, tai tapo didžiausiu mano susidomėjimo objektu. Visų pirma, aš galiu vertinti, ar vaikui aterosklerozė neprogresuoja greičiau nei turėtų pagal normalią fiziologinę raidą, galiu įvertinti, ar kraujagyslės nėra standesnės nei turėtų būti pagal amžių“.
VU Medicinos fakulteto Mokslo ir inovacijų prodekanas, gydytojas vaikų nefrologas dr. Karolis Ažukaitis. VU MF nuotrauka
Kaip išmatuoti arterijų standumą?
Klausimas – kaip išmatuoti vaikų arterijų standumą? – yra kone esminė problema, nes jį išmatuoti yra ganėtinai sudėtinga. Pasak dr. Karolio Ažukaičio, jis remiasi metodais, kurie yra taikomi suaugusiųjų populiacijoje, tačiau pokyčiai, atsirandantys vaikų arterijose yra ypatingai subtilūs. „Tai reiškia, kad jeigu aš noriu juos išmatuoti, turiu atkreipti dėmesį, ar naudodamasis arterijų standumą matuojančiu aparatu tikrai gaunu skaičių, kuris rodo arterijų standumą ir kokia yra to matavimo aparato paklaida? Jeigu gaunamų duomenų paklaida didelė, tai aš nebegalėsiu aptikti subtilaus pokyčio, besiskiriančio nuo jų bendraamžių“, – sakė jis.
Gydytojas vaikų nefrologas teigė, kad atliekant šiuos tyrimus kyla daug metodologinių problemų. Visų pirma, yra daug arterijų standumui skirtų matuoti aparatų, tačiau ne visi jie yra tinkami naudoti vaikams. „Prieš keletą metų atlikome apžvalgą apie šiuos aparatus, jų validavimą vaikų populiacijoje ir pamatėme, kaip skirtingai žmonės juos naudoja, kaip skirtingai interpretuoja gautus duomenis. Šios priežastys galimai nulemia tai, kad daugybėje mokslinių tyrimų taikomais metodais arterijų standumas neteisingai vertinamas, o kartais gauti rezultatai visai jo neatspindi“, – pažymėjo jis.
Mokslininko teigimu, jo kartu su kolegomis iš Europos vaikų hipertenzijos tinklo (HyperChildNET) atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, kad vaikų arterijų standumas vaikams priklauso praktiškai tik nuo kraujospūdžio. Todėl kilo klausimas, ar nėra taip, kad jų atliekami arterijų standumo matavimai netiesiogiai matuoja kraujospūdį? Jis pasakojo: „Į tai atsakyti yra labai sunku. Mes žinome, kokius tyrimus reikėtų padaryti, norint gauti atsakymą į šį klausimą, bet jie būtų neetiški, turintys per didelę intervencijos riziką. Taigi, šiuo metu mes vis dar matuojame pulso bangos greitį – kaip greitai pulso banga keliauja per stambiąsias kraujagysles. Tai galima labai paprastai išmatuoti – specialiu aparatu reikia užfiksuoti kada pulsas atsiranda kakle, ir kada atsiranda, pavyzdžiui, kojoje. Tuomet išmatuojamas atstumas tarp tų dviejų vietų, kuris apytiksliai atspindi aortos eigą, ir kuo greičiau pulsas nukeliauja nuo kaklo iki kojos, tuo reiškia aorta yra standesnė“.
Pokalbiui besibaigiant pašnekovas atkreipė dėmesį į tai, kad vaikai auga – jų ūgis kasmet keičiasi. Todėl svarbu lyginti duomenis su tokio pat amžiaus, ūgio ir lyties vaikų normaliosiomis reikšmėmis. Iššūkį kelia ir tai, kad kiekvienas, arterijų standumą matuojantis, aparatas matuoja šiek tiek kitaip, tad ir minėtų duomenų reikia kiekvienam aparatui. Negana to, jie gali turėti dideles paklaidas. „Įsivaizduokite, kiek šiame procese kyla rizikų, kad vietoje arterijų standumo ar matuočiau kažką, ką kartais vadiname „pieno riebumu“. Mes atliekame šiuos tyrimus vaikams, kurių organizme pokyčiai yra ypatingai subtilūs, vaikas auga, viskas nuolat keičiasi, todėl minimalios klaidos, ypatingai, jei jos daromos viename, kitame, trečiame to tyrimo etape nulems tai, kad tavo tyrimo rezultatai bus visiškai beprasmiai. Turėdami blogus pirminius duomenis niekada negausime patikimo rezultato“, – sakė gydytojas vaikų nefrologas.