2021 m. balandžio 15 d. minime vieno žymiausių Lietuvos medicinos pažangos kūrėjų, širdies chirurgo Vilniaus universiteto profesoriaus, Lietuvos Mokslų Akademijos Akademiko Algimanto Marcinkevičiaus 100 metų sukaktį. Kviečiame kartu prisiminti iškilaus mokslininko ir pedagogo atminimą, jo biografiją, nueitą kelią ir atliktus darbus. Prisiminimais ir įžvalgomis dalinasi Vilniaus universiteto profesorius emeritas Vytautas Sirvydis.
Iš kairės: prof. Giedrius Uždavinys, prof. Algimantas Marcinkevičius. prof. Vytautas Jonas Sirvydis.
Profesoriaus gyvenimas ir darbai ypač svarbūs XX a. Lietuvos medicinos pažangai. Pats svarbiausias iš jų – tai naujos medicinos srities – modernios širdies chirurgijos – sukūrimas, jos tobulinimas ir iškėlimas į pasaulinį lygį.
Likimas lėmė profesoriui gyventi ir dirbti sudėtingu laikotarpiu. Gimė ir augo būsimasis profesorius Nepriklausomoje Lietuvoje, medikų šeimoje. Tėvas – gydytojas, vėliau žymus vidaus ligų profesorius Mykolas Marcinkevičius, motina – medicinos sesuo, pirmoji tėvo, dirbusio periferijoje – Linkuvoje ir Rokiškyje, o vėliau Panevėžyje – pagalbininkė. Medicinos aplinka šeimoje nulėmė jaunojo Algimanto specialybės pasirinkimą. Gyvenimas Nepriklausomoje Lietuvoje ir patriotinė šeimos atmosfera turėjo didelės reikšmės jo pažiūrų, įsitikinimų ir charakterio formavimuisi.
Mokymasis Panevėžio gimnazijoje, kuri garsėjo žymiais mokytojais, ypač humanitarais, galutinai suformavo Lietuvos patriotą ir tvirtų humanistinių pažiūrų, siekiantį tarnauti žmogui, jaunuolį. Medicinos studijų pasirinkimas ir tolesnis mediko kelias buvo lemtas ne tik siekio tęsti šeimos tradicijas. Čia jis matė savo humanistinių idealų, siekio padėti žmogui sunkiausią jo gyvenimo akimirką, kai pakerta liga, įgyvendinimą.
Didieji Europos sukrėtimai, kurie pakeliui visai sudaužė jauną, tik ką pradėjusią stiprėti Lietuvos Valstybę, laužė ir žmonių likimus. Demonstruojamą prievartą ir terorą buvo bandoma pateisinti nauja ideologija, nors ji aiškiai prieštaravo sveikam protui ir jaunų žmonių siektiems idealams. Algimantas Marcinkevičius, kaip ir daugelis kitų, negalėjo priimti naujos ideologijos ir visa savo esybe priešinosi prievartai ir žiaurumui. Pasišventimas medicinos studijoms, siekis profesijos, kuri savo esme yra humanistinė, pašvęsta padėti artimui, buvo būdas dalinai atsiriboti nuo plintančios beprotybės ir susikurti sau ateities tikslą.
Studijos Vilniaus universitete suteikė ne tik medicinos žinių, bet ir atsivėrusi universiteto istorija, jame atlikti praeities darbai, puoselėtos idėjos bei pažangos siekis, padėjo atsilaikyti prieš gniuždantį karo meto ir pokario prievartos kultą.
Prof. A. Marcinkevičius operacinėje.
Žymių to meto Medicinos fakulteto asmenybių docento Kazio Katiliaus ir profesoriaus Prano Norkūno įtaka lėmė būsimo profesoriaus Algimanto Marcinkevičiaus pasirinktą chirurgo kelią, o baigęs studijas, jis tolesnį savo likimą glaudžiai susiejo su profesoriaus Prano Norkūno darbais. Jis buvo jo asistentu, kartu puoselėjo chirurgijos pažangos siekius, profesoriaus Prano Norkūno pavedimu pradėjo kraujagyslių chirurgiją ir hipotermijos eksperimentus, ir galiausiai prof. P. Norkūnas perdavė jam Širdies ir kraujagyslių chirurgijos laboratorijos ir Bendrosios chirurgijos katedros vadovavimą. Šis žingsnis buvo lemtingas tolesniam profesoriaus A. Marcinkevičiaus likimui, ir ne tik jam. Šis žingsnis buvo svarbus Lietuvos medicinos pažangai ir likimui daugelio jaunų žmonių, kuriuos jis subūrė naujos medicinos srities – širdies ir kraujagyslių chirurgijos – Lietuvoje kūrimui.
Širdies chirurgija pati vėliausia chirurgijos specialybė, ir ne tik jos, o apskritai medicinos specialybė. Taip atsitiko pirmiausia dėl to, kad širdies palietimas, o ypač jos sustabdymas yra pavojingas gyvybei. Tos grėsmės pašalinimui reikėjo didelės, ne tik medicinos, bet ir kitų mokslų – fizikos, biochemijos, biologijos ir inžinerijos – pažangos. Lietuvoje širdies chirurgijos atsiradimą ir jos progresą sutrukdė Antrasis pasaulinis karas, o ypač pokario suirutė ir vėliau sekusi Lietuvos izoliacija nuo pasaulio ir geležinė uždanga.
Moderniąją atviros širdies chirurgiją Algimantas Marcinkevičius pradėjo vystyti Lietuvoje jau būdamas patyręs chirurgas, po 10 metų darbo kartu su profesoriumi Pranu Norkūnu, o taip pat susiformavęs kaip mokslininkas, siekiantis medicinos pažangos ir apginęs daktaro disertaciją. Taip pat buvo nueitas nemažas eksperimentų kelias – baigti hipotermijos eksperimentai ir pradėti nauji, ką tik įsigyto, nelabai tobulo rusiško dirbtinės kraujo apytakos aparato išbandymas, siekiant galimybės sustabdyti širdį. Nors pokario suirutė ir žiaurumai buvo praėję, tačiau Lietuvos izoliacija nuo Vakarų pasaulio, kur atviros širdies chirurgija jau buvo išvystyta, buvo aklina, ir pasimokyti patirties nebuvo galimybės. Maskvoje ir Peterburge, pasinaudojus anglų chirurgų pagalba, šios operacijos jau buvo pradėtos. Profesorius A. Marcinkevičius pasinaudojo savo habilituoto daktaro disertacijos mokslinio konsultanto, vieno iš širdies chirurgijos pradininko Maskvoje Evgenijaus Mešalkino pagalba. Tuo metu profesorius E. Mešalkinas dėl nesutarimų su aukštais administracijos vadais buvo priverstas palikti Maskvą ir tęsė širdies chirurgiją Novosibirske.
Po trumpos serijos eksperimentų, skirtų išbandyti tik ką gautą dirbtinės kraujo apytakos aparatą, 1964 metais profesorius A. Marcinkevičius su grupe jaunų chirurgų, anesteziologų, biochemikų ir fiziologų vyksta vieno mėnesio stažuotei į akademiko E. Mešalkino vadovaujamą Novosibirsko kraujo apytakos patologijos institutą. Čia stebi atviros širdies operacijas, tęsia Vilniuje pradėtus dirbtinės kraujo apytakos eksperimentus. Reikšmingas atsitiktinumas – Novosibirske dirbtinės kraujo apytakos laboratorijai vadovauja lietuvis tremtinys Jeronimas Stundžia, kuris labai nuoširdžiai perduoda savo žinias, o vėliau kartu su akademiku E. Mešalkinu atvyksta į Vilnių ir talkina pirmosioms atviros širdies operacijoms.
1964 m. spalio 14 diena išlieka reikšmingiausia data. Tai diena, kada buvo padaryta pirmoji sėkminga atviros širdies operacija Lietuvoje, panaudojant dirbtinę kraujo apytaką. Tą dieną, dalyvaujant akademikui E. Mešalkinui ir dirbtinės kraujo apytakos specialistui J. Stundžiai, 14 metų mergaitei buvo užsiūtas skilvelių pertvaros defektas, kitą dieną - prieširdžių pertvaros defektas.
1964 metais atliktos pirmosios atviros širdies operacijos profesoriui Algimantui Marcinkevičiui buvo tik ilgo kelio pradžia. Jos buvo daromos vis dažniau, įdiegiami nauji širdies ligų diagnostikos būdai. Tikslesnės diagnozės ir geri operacijų rezultatai skatino plėsti operacijų diapazoną, imtis vis sudėtingesnių operacijų. Profesorius A. Marcinkevičius su savo jaunais mokiniais daro įgimtų širdies ydų ištaisymo operacijas, protezuojami širdies vožtuvai, šalinamos aortos aneurizmos, pradedamos aortokoronarinio šuntavimo operacijos. Kartu smarkiai progresavo kraujagyslių chirurgija.
Naujos specialybės kūrimo ir progreso sėkmei daug gelbėjo profesoriaus A. Marcinkevičiaus talentas atrinkti gabius ir suburti jaunus žmones, uždegti medicinos pažangos siekio idėjomis. Jauni žmonės kartu su vadovu atsiduoda darbui dieną ir naktį. Jų darbas reikalingas žmonėms, o specialybės progreso siekis, svarbiausia gyvenimo prasmė, leidžia dalinai užsisklęsti nuo ganėtinai niūrios sovietinės tikrovės, tačiau žmonių laisvės siekiai, prasimuša taip kartais netikėtai ir sukrečiančiai.
Pirmoji širdies persodinimo operacija Lietuvoje (1987 m.).
1967 metai medicinai yra ženklūs tuo, kad Pietų Afrikos Respublikos chirurgas Christianas Barnardas paskelbia apie pasaulyje padarytą pirmąją sėkmingą širdies persodinimo operaciją. Ši sensacinga žinia greitai apskrieja pasaulį, apie tai rašo visi laikraščiai, šis medicinos laimėjimas pripažįstamas svarbiausiu pasaulio metų įvykiu. Žymiausi Europos ir Amerikos širdies chirurgai skuba šią operaciją pakartoti. Profesorių A. Marcinkevičių ir jo pasekėjus taip pat užvaldo ši idėja, kuri greitai išsivysto į siekį apskritai pradėti ir vystyti organų transplantaciją. Pradedami intensyvūs eksperimentai, profesorius A. Marcinkevičius vadovauja atskiroms jaunų chirurgų grupėms, eksperimentiškai tyrinėjančioms širdies, kepenų ir inkstų persodinimo operacijas. Profesorius ir jo mokiniai buvo įsitikinę, kad eksperimentai ir medicinos pažangos siekis yra labai patriotinė pareiga ir atliepia jo dažnai skelbiamą senosios Vilniaus medicinos draugijos devizui „Tarnauti mokslui ir gimtajam kraštui“. Kaip ir laisvės idealas, taip ir mokslo pažanga žmonijai visada buvo svarbiausi siekiai, o širdies ir apskritai organų transplantacija ir šiandien išlieka kaip vienas įstabiausių medicinos mokslo pasiekimų, šiandien gelbstintis tūkstančius žmonių gyvybių. O mūsų profesorius savo gyvenimo būdu, nepriklausymu partijai, neabejotinai juntamu palankiu požiūriu į laisvą religijos išpažinimą, demonstravo laisvos dvasios žmogų ir tai jaunus žmones žavėjo ir traukė.
Nors pokario teroro ir žudynių laikotarpis jau buvo praėjęs, tačiau profesoriaus A. Marcinkevičiaus patį kūrybiškiausią gyvenimo tarpsnį lydėjo ir sunkino besitęsianti svetima ideologinė priespauda, visiška izoliacija nuo pasaulio. Buvo ne tik uždarytas kelias į konferencijas ir tiesioginiai kontaktai su pažangiausiais Europos ir Amerikos centrais ir chirurgais, bet ir medicininė literatūra ir vakarietiški žurnalai Lietuvos nepasiekdavo, o skaityti ir sužinoti pasaulio naujienas, galima buvo tik nuvykus į Maskvos bibliotekas. Šiandien mūsų jaunimui tai neįtikėtina ir nesuprantama.
Dar vienas profesoriaus Marcinkevičiaus epochos ypatumas buvo to meto medicinos aprūpinimo skurdumas ir labai ženklus medicinos techninio aprūpinimo atsilikimas. Dalinai sprendžiant tą problemą, profesorius A. Marcinkevičius organizavo klinikoje inžinierių tarnybą, kartu su Vilniaus grąžtų gamykla jo bendradarbiai kūrė lietuviškus dirbtinės kraujo apytakos aparatus.
Siekį persodinti širdį žmogui teko atidėti, nežiūrint to, kad jau 1969 metais buvo atlikta per 200 širdies persodinimo eksperimentų, įkurta imunologijos laboratorija, pradėtos inksto persodinimo operacijos, ir profesorius A. Marcinkevičius bei jo bendradarbiai tam buvo pilnai pasiruošę. Deja, tuometinis Sovietų Sąjungos Sveikatos apsaugos ministras uždraudė daryti šias operacijas. Leidimo teko laukti 17 metų. Tik po to, kai šios operacijos buvo padarytos Maskvoje, draudimas buvo atšauktas. 1987 metų rugsėjo 2 d. profesorius su bendradarbiais padarė pirmą Lietuvoje širdies persodinimo operaciją. Ši operacija dar ilgai nebuvo daroma kaimyninėse valstybėse ir toli į rytus nuo Lietuvos, išskyrus Maskvą. Iš tikrųjų tai buvo visų profesoriaus A. Marcinkevičiaus darbų apvainikavimas ir aukščiausias pasiekimas, atvėręs naują Lietuvos medicinos pažangos etapą.
Lietuvos Nepriklausomybę profesorius Algimantas Marcinkevičius sutiko su dideliu pakilimu, tikėjo laisvės idealais ir matė medicinos pažangą. Jis aktyviai siekė Lietuvos gydytojų sąjungos atkūrimo, buvo išrinktas pirmuoju jos prezidentu, siekdamas vienyti gydytojų pastangas medicinos pažangai ir keliant jų, kaip aktyvios visuomenės dalies, vaidmenį.
Be viso to, ką profesorius A. Marcinkevičius padarė mokslui ir medicinos pažangai, jis buvo pasišventęs gydytojas, gydymo pareigas kėlęs virš kitų darbų. Tam buvo pašvęstos dienos ir naktys. Ligoniai tai labai jautė, nepaprastai juo pasitikėjo, jo vizitacijos buvo didelė šventė. Profesorius ligonius gydė ne tik operacijomis ir vaistais, bet jo ištarti teikiantys viltį žodžiai buvo nemažiau svarbūs. Ligoniai į tai atsiliepė su didele meile ir pasitikėjimu.
Ateičiai jis išliks kaip žymus medicinos mokslininkas, širdies chirurgijos kūrėjas, savo darbais ryškiai prisidėjęs prie Lietuvos medicinos pažangos, paskelbęs daugiau kaip 400 mokslinių straipsnių, skaitęs paskaitas ir pranešimus Vilniuje ir Rygoje, Maskvoje ir Frankfurte prie Maino, Kylyje ir Mayo bei Klyvlendo klinikose. Jis buvo Lietuvos Mokslų Akademijos akademikas, Tarptautinės širdies ir kraujagyslių chirurgų draugijos narys, Estijos ir Gruzijos chirurgų draugijų narys, Valstybinės nacionalinės mokslo premijos laureatas, Lietuvos mokslo pažangos premijos laureatas ir Gedimino ordino kavalierius.
Profesoriaus Algimanto Marcinkevičiaus gyvenimo ir darbų apibendrinimui labai tinka vieno iš žymiausių dvidešimto amžiaus JAV medicinos organizatorių Viljamo Džeimso Mejo žodžiai: „Galima manyti, kad mokslo didžiavyriai patys vieni nuveikė gyvenimo darbus, žyminčius epochas medicinoje, tačiau tai, ką jie padarė asmeniškai, tikriausiai mažiau svarbu už įkvėpimą, kurį jie suteikė daugeliui savo sekėjų!”