Dr. Alina Urnikytė. VU MF nuotrauka
„Dažnai studentai mano, kad vienintelis kelias baigus Medicinos genetikos studijas – klinikinis darbas. Tačiau yra ir kitų profesinių kelių, susijusių su žmogaus genetika. Pavyzdžiui, kaip alternatyvą galima rinktis akademinį darbą“, – sako Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto mokslininkė dr. Alina Urnikytė. Jos teigimu, norint tapti geru specialistu, svarbu pasirinkti sritį, kuri patinka labiausiai ir jos kryptingai laikytis.
Esate pirmoji medicininės genetikos studijų programos Vilniaus universitete studentė. Kas Jus anuomet paskatino ryžtis tokiam nuotykiui – tapti vienintele, pirmą kartą vykdomos studijų programos studente?
Taip jau lėmė likimas. Studijavau biotechnologijų bakalaurą Ispanijoje, Katalonijos Viko universitete. Apsisprendžiau, kad jas baigusi, grįšiu į tėvynę ir pradėjau ieškoti, kur galėčiau įsidarbinti. Taip atradau Žmogaus ir medicininės genetikos katedrą Medicinos fakultete, kuriai tuo metu vadovavo akademikas prof. habil. dr. Vaidutis Kučinskas. Jis pasiūlė susitikti pokalbiui. Todėl vos atsiėmusi diplomą Ispanijoje, susikroviau lagaminus ir grįžau į Lietuvą. Atvykau į pokalbį ir dar tą pačią dieną buvau įdarbinta.
Buvau baigusi tik bakalauro studijas, po truputį ėmiau žvalgytis, kur galėčiau tęsti studijas. Svarsčiau studijuoti su bioinžinerija susijusias studijas, tačiau akademikui V. Kučinskui pasiūlius apsvarstyti galimybę stoti į naujai kuriamą Medicinos genetikos magistrantūros programą, galiausiai pasirinkau ją. Tais metais išties buvau pirma ir vienintelė šias studijas pasirinkusi studentė.
Kas paskatino Jus sugrįžti į Lietuvą? Tikriausiai ne vienas galimybę pasilikti ir įsitvirtinti Ispanijoje pavadintų svajone...
Labai ilgėjausi tėvų, šeimos, giminių. Ateina laikas, kai norisi grįžti. Šio sprendimo nesigailiu, jis buvo geras.
Dr. Alina Urnikytė. VU MF nuotrauka
O kaip buvo organizuojamos Medicinos genetikos studijos? Ar vykdavo įprastos paskaitos, ar studijuodavote individualiai?
Paskaitos buvo apjungiamos su studijuojančiųjų kitose magistrantūros studijų programose arba rezidentūroje paskaitomis. Pavyzdžiui, pirmasis semestras buvo skirtas laboratorinės diagnostikos dalykams, kuriuos dėstė akademikė prof. habil. dr. Zita Aušrelė Kučinskienė. Kadangi anksčiau nieko bendro su medicina nebuvau turėjusi, studijuoti buvo be galo sunku. Vėliau, antrame semestre studijuoti chemiją ar informatiką buvo daug paprasčiau – stiprius šių dalykų pagrindus buvau įgijusi bakalauro studijų metu.
Pirmuosius metus studijavau viena, tuomet išėjau motinystės atostogų. O po jų, man sugrįžus į antrą kursą, kurse studijavome jau šešiese.
Kaip prisimenate savo studijų laikotarpį? Koks jis buvo? Kas jums labiausiai yra įstrigę atmintin iš magistrantūros studijų laikotarpio?
Magistrantūros studijų metus prisimenu kaip sudėtingus ir sunkius. Medicinos genetika, tai – studijos, kurioms reikėjo skirti labai daug laiko. Jos buvo visiškai nesuderinamos su darbu, kiekvieną vakarą leisdavau parimusi prie knygų ir konspektų. Tik pamėgink atėjusi į paskaitą ko nors nežinoti – gali būti tikra, kad sekančią, o gal net tris artimiausias paskaitas tavęs klaus to paties. (juokiasi) Kadangi stengdavausi visuomet paskaitoms pasiruošus, šis laikotarpis buvo įtemptas.
Paprastai medicinos genetikos studijų programos absolventai renkasi dirbti klinikinį darbą. Tuo tarpu jūs pasukote mokslinių tyrimų kryptimi.
Taip, dauguma šias studijas baigusiųjų pasirenka medicininius, laboratorinius darbus, kurie yra susiję su pacientų diagnostika. Tačiau yra ir tokių, kurie pasirenka doktorantūros kelią. Visgi, negaliu pasakyti, ar jie dirba vien mokslinį darbą, ar jį derina su diagnostiniu. Aš pati dar studijų metu supratau, kad darbas laboratorijoje, su pacientais – nėra mano pašaukimas. Mokslininkės keliu pasukti galimai paskatino ir mano magistrantūros baigiamojo darbo tema, kuri niekaip nebuvo susijusi su medicinine genetika. Didele dalimi jo dėka atradau, kad bioinformacinis darbas yra tai, ką man patiktų daryti labiausiai.
Darbo pasiūlymų esu gavusi įvairių, tačiau supratau, kad jeigu pradėsiu „mėtytis“ tarp dviejų darbų, galiausiai vis tiek turėsiu didžiąją laiko dalį skirti diagnostikos darbams, o širdžiai mielesniam moksliniam darbui liks visai nedaug. Manau, kad jeigu nori būti geras specialistas, turi pasirinkti vieną tau patinkančią sritį ir joje dirbti. Derinti veiklas ir būti jose tokiu pat profesionalu – neįmanoma, kažkuri iš veiklų vis tiek nukenčia. Būtent todėl pasirinkau mokslinio darbo kelią ir juo kryptingai einu.
Dr. Alina Urnikytė. VU MF nuotrauka
Papasakokite, kokiai interesų sričiai skiriate daugiausiai laiko savo moksliniame darbe?
Pagrindinės mano mokslinio domėjimosi sritys, tai – lietuvių populiacija, mūsų populiacijos kilmė, naujos kartos sekoskaitos duomenų analizė. Kitaip tariant, aš analizuoju lietuvių genominius duomenis ir lyginu juos su kitų šalių populiacijų duomenimis. Šiuo metu vykdau projektą, kurio tikslas – išsiaiškinti, kaip kartų tėkmėje keičiasi mūsų, lietuvių, genomas evoliuciniame ir mikroevoliuciniame lygmenyse.
Vieno iš pokalbių metu esate minėjusi, kad „lietuvių tauta yra įdomi tolesniems tyrimams“. Kodėl?
Analizuodama lietuvių genetinius duomenis pastebiu mus esant išskirtinius ir unikalius. Paprastai Europoje „grynomis“ buvo laikomos baskų ir Sardinijos salos gyventojų populiacijos. Jos nuo seno buvo atskiros, izoliuotos ir tuo Europos ir pasaulio lygmenyje labai išsiskiria. Pasirodo, kad šiuo atžvilgiu ypatingi yra ir lietuviai. Atlikti tyrimai parodė, kad turime labai daug vakarų medžiotojų-rinkėjų genetinio palikimo, šiek tiek – skandinavų ir mažiausią dalį – iš rytų.
Galiausiai, įdomu pasiteirauti, ar yra koks nors konkretus siekis profesinėje srityje arba klausimas, į kurį norėtumėte rasti atsakymą savo, kaip mokslininkės, karjeros metu?
Tikslas, iš tikrųjų, kirba jau seniai – labai norėčiau siedama su savo moksliniais tyrimais, parašyti knygą apie lietuvius ir jų kilmę.
Dr. Alina Urnikytė. VU MF nuotrauka