Dr. Aistis Žalnora. VU MF nuotrauka
2022 m. pavasarį Odense, Danijoje vyko penktasis Baltijos jūros medicinos istorikų simpoziumas. Jame jau penktąjį kartą Baltijos regiono medicinos istorikai susirinko aptarti medicinos mokslo istorinės sklaidos problematikos. Šį kartą dėmesys sutelktas į Šaltojo karo periodo specifiką.
Simpoziumo dalyviai iš Danijos, Vokietijos, Lenkijos, Latvijos ir Lietuvos pristatė savo pranešimus, susijusius su kiekvienos iš šalių specifika aptariamuoju laikotarpiu. Drauge diskusijose atrastos tam tikros paralelės su nūdienos politikos ir mokslo aktualijomis, galimais medicinos mokslo sklaidos iššūkiais ateityje. Medicinos fakulteto medicinos istorijos dėstytojas dr. Aistis Žalnora simpoziume pristatė savo pranešimą apie socialinės higienos mokslo situaciją ir suvaržymus Sovietinėje Lietuvoje.
Nusileidusi geležinė uždanga apribojo galimybes bendradarbiauti
Šaltojo karo laikotarpiu tarp Rytų ir Vakarų Europos nusileido geležinė uždanga. Buvusioje SSRS drausta palaikyti mokslinius ryšius su Vakarų Europos valstybėmis. Tai reikšmingai apsunkino medicinos mokslo sklaidą tarp Vakarinių ir Rytinių Baltijos jūros regiono valstybių. „Nepaisant to, medikai rado būdų kaip pasinaudojant esamomis sistemos spragomis pusiau slaptai, ne visada akivaizdžiu būdu palaikyti ryšius su kolegomis už geležinės uždangos“, – teigė dr. A. Žalnora.
Tuo tarpu, kai Vakarų Europa žengė pažangos keliu, Sovietų Sąjunga laikėsi įsikibusi savitų „dogmų“ – Pavlovo, Semaškos ir kitų autorių idėjų. Bet koks ryšys su Vakarais SSRS atrodė rizikingas, nes jis būtų suteikęs galimybę kritikuoti netobulą medicinos sistemą. Pašnekovo teigimu, vadinamoji socialinė higiena buvo vienas iš jo tyrimo objektų: „Reikia pažymėti, kad SSRS veiksmai mažinant sergamumą, gerinant gyventojų higienos sąlygas, skiriant dėmesio visuomenės švietimui buvo komplikuoti.
Be to, visuomenės refleksija į to meto santvarką nebūtų buvusi naudinga to meto sistemai – būtų paaiškėję maisto deficito, higienos ar venerinių ligų plitimo problematika. Pasibaigus II pasauliniam karui ir Lietuvai patekus į draugiškų socialistinių valstybių tinklą, visos minėtos problemos tarsi „išnyko“ arba, tiksliau tariant, buvo paskelbtos neegzistuojančiomis. Žinoma, problemos niekur nedingo.“
Sistemos kritikams pasekmės – neišvengiamas
Pasak A. Žalnoros, lyginant tarpukariu ir Sovietiniu laikotarpiu Lietuvoje vyravusias higienos sąlygas, buvo matomas aiški pažanga. Visgi, tobulėti trukdė pačios sistemos rigidiškumas. Apie tai, kad valstybė stokoja dėmesio vienos ar kitos medicinos ar socialinės problemos sprendimui, viešai diskutuoti buvo pavojinga. O tie, kurie drįso viešai kritikuoti sovietinę santvarką, rizikavo atsidurti įskaitoje.
Dr. A. Žalnora savo pranešime susikoncentravo į dviejų sričių – psichikos ir venerinių ligų – problemas. Mokslininkas pažymi, kad anuomet veikę psichikos ligų, venerologijos ir kiti dispanceriai, kurių tiesioginis darbas apėmė pacientų registraciją ir gydymo eigos stebėseną, be savo medicininės paskirties tapo ir kontrolės įrankiu sistemai nepalankiems žmonėms. Kaip rodo istoriko doc. dr. Tomo Vaisetos tyrimai, neretai tokie asmenys per prievartą būdavo gydomi psichiatrijos ligoninėse, o venerinės ligos buvo pasitelkiamas kaip politinis susidorojimo įrankis.
Panašiais tendencijas patvirtina ir kita literatūra. Anot urologo prof. Balio Dainio, apie tai, kad asmuo serga viena ar kita venerine liga, būdavo skelbiama viešai. O to pasekoje jis privalėdavo išvardinti asmenis, su kuriais jį siejo seksualinis ryšys. Anot A. Žalnoros, viena vertus, galima manyti, kad taip buvo elgiamasi siekiant atsekti epidemijos židinį, tačiau galima numanyti ir kitą tikslą – pažeminti „sergantįjį“.
Istorikui pavyko rasti literatūros, archyvinių duomenų leidžiančių kelti hipotezę. „Manytina, kad vietoje Vakaruose priimtino visuomenės švietimo modelio sovietiniu laikotarpiu dažnai yra pasirenkamas priešingas kelias – bausti, gąsdinti ir persekioti visus, kurie minėtomis ligomis serga. Šis metodas buvo taikomas ir galimai siekiant susidoroti su homoseksualiais asmenimis ar kitomis marginalizuotomis socialinėmis grupėmis – buvo svarbu rasti atpirkimo ožį, kuriam būtų galima suversti kaltę dėl ligų plitimo“, – sakė dr. A. Žalnora.
Jis taip pat pažymėjo, kad Sovietų Sąjungoje apskritai daug dėmesio buvo skiriama visuomenės kontrolei, darbuotojų ,,auklėjimui“, ,,viešam barimui“ ir kitiems šiandien nesuprantamiems reiškiniams. Istorikas pasidalino keletu tai pagrindžiančių atradimų archyvinėje medžiagoje: „Pavyzdžiui, vienos gydymo įstaigos maisto sandėlyje sugedus bulvėms, buvo sušaukta atskira komisija, vyko oficialus posėdis, ieškota už šį incidentą atsakingų asmenų, svarstoma kaip nubausti kaltuosius. Toje pačioje įstaigoje pasitaikė ir kitas gana komiškas incidentas, kai drausmės nesilaikantį – ligoninės rūsyje rūkantį – gydytoją vadovybė viešame posėdyje viešai išbarė kaip ,,rodantį blogą pavyzdį jaunesniems kolegoms“.
Simpoziumo dalyviai. Pirmas iš dešinės simpoziumo organizatorius Thomas Wegener Friis, šalia jo stovi dr. A. Žalnora. Prof. Juris Salaks nuotrauka
Ar sovietmečiu bendradarbiauta su Vakarais?
Grįžtant prie Odense simpoziumo pagrindinio klausimo apie Rytų bloko bendradarbiavimą su Vakarais, sunku daryti vienareikšmiškas išvadas. Nors Sovietų Sąjungoje tarsi nebuvo palikta vietos bendradarbiavimui su Vakarais, tačiau kaip rodo kitų valstybių pavyzdžiai, galima aptikti išimčių.
Dr. A. Žalnora pateikė ir Vilniaus medicinos draugijos pavyzdį, sakydamas, kad ji savo veikimo laikotarpiu nuolat plėtojo kolegialius ryšius su užsienio gydytojais. Galima pastebėti, kad sovietiniu laikotarpiu, lyginant su tarpukariu, draugijos veikla darosi vis lokalesnė. Kyla klausimas, kiek šio tarptautiškumo išlieka sovietmečiu? Ar gydytojai tebepalaikė ryšius su kolegomis anapus geležinės uždangos? Juolab, kad informacijos apie vėlesnę, tarpukariu tikra pažiba buvusios, Vilniaus medicinos draugijos veiklą galima rasti mažai.
,,Analizuojant sovietmečio spaudą atrodo, kad draugijos tarptautinė veikla tiesiog apmiršta. Tačiau gal tai klaidingas įspūdis? Gal tai yra išlikusių rašytinių šaltinių problema? Galbūt tai tiesiog neatsispindi išlikusiuose šaltiniuose? Galbūt galima būtų sužinoti kitus metodus, pavyzdžiui, interviu su tuo metu dirbusiais gydytojais?“, – klausė istorikas.
Dr. A. Žalnora kviečia pasidalinti informacija apie Lietuvos medicinos darbuotojų bendradarbiavimą su Vakarų valstybėmis sovietmečiu. Susisiekite su mokslininku: aistis.zalnora@mf.vu.lt