„Visą laiką norėjau būti psichoterapeutu, bet buvo baisu neturėti plano B. Todėl iš pradžių žingsniavau dviem – šeimos medicinos ir psichoterapijos – keliais“, – prisimena Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto absolventas, psichoterapeutas Dainius Jakučionis.
Dabar vyras jaučiasi dirbantis labai įdomų ir dinamišką darbą, o jo sėkmę ir pripažinimą pasirinktoje psichoterapinėje veikloje rodo didesnis, negu jis gali priimti, besikreipiančių žmonių skaičius.
Į medicinos studijas VU įstojote motyvuotas – jau 10 klasėje žinojote norintis dirbti darbą, kuris padėtų žmonėms. Pradėjote papildomai mokytis biologijos, lankėte jaunųjų medikų būrelį.
Svarstant, kur stoti, medicinos studijos Vilniaus universitete buvo įrašytos pirmu numeriu pasirinkimų sąraše, nes buvau tikras, kad noriu studijuoti mediciną. Apie studijas Kaune nesvarsčiau, nes tuo metu Kaunas man atrodė nesaugus miestas. Nors mokykloje vaidinau labai drąsų vyrioką, bet buvau daug girdėjęs apie gyvenimą tame mieste ir tiesiog išbraukiau Kauną kaip galimą studijų miestą.
Tiesa, antru numeriu tarp mano prioritetų buvo vaidybos studijos. Tačiau aš nežinojau, kad į vaidybos studijas yra stojamieji, kad reikia ruoštis (juokiasi). Visgi, sulaukus baigiamųjų egzaminų rezultatų, buvo akivaizdu, kad stosiu į mediciną, jau nebeabejojau, kad įstosiu.
Sėkmingai baigęs medicinos studijas VU, įstojote į šeimos medicinos rezidentūros studijų programą ir į podiplomines laipsnio nesuteikiančias kognityvinės ir elgesio psichoterapijos studijas. Kokią reikšmę studijos VU turi Jūsų pasirinktame profesiniame kelyje?
Į psichiatriją norėjau stoti dar nuo trečio medicinos studijų kurso. Man psichiatrija atrodė labai įdomi, visiems sakiau, kad būsiu psichiatras ir psichoterapeutas. Tuo metu buvau įsitikinęs, kad psichoterapeutu gali būti tik tuomet, jei esi psichiatras. Kaip vėliau paaiškėjo, norint būti psichoterapeutu, pakanka turėti sėkmingo medicinos vientisųjų studijų baigimo faktą patvirtinantį pažymėjimą arba būti įgijus psichologijos magistro laipsnį.
Visą laiką norėjau būti psichoterapeutu, bet buvo baisu neturėti plano B. Todėl žingsniavau dviem – šeimos medicinos ir psichoterapijos – keliais. Tačiau tuo, kad pasirinkau šeimos medicinos rezidentūrą, labai džiaugiuosi. Šis pasirinkimas man galbūt labiau padėjo tapti tuo, kuo esu dabar, nei psichiatrijos studijos.
Vėliau nusprendžiau pasirinkti vieną sritį ir nebeskaidyti dėmesio – informacijos kiekis tiek vienoje, tiek kitoje srityje buvo didelis, ir labai skirtingos informacijos. Žinoma, yra žmonių, kurie derina veiklas, bet man pasirodė, kad visko yra per daug – negaliu skirti pakankamai laiko tobulėjimui, knygų ir straipsnių skaitymui, dalyvavimui konferencijose.
Kur pirmąkart įsidarbinote pagal specialybę? Kokią darbovietę vadinate pirmąja savo darbo vieta?
Tuo metu gyvenau Baltupiuose ir įsidarbinau Baltupių šeimos medicinos centre. Man pasisekė, nes jame dirbo ir mano dėstytoja doc. Sonata Varvuolytė. Ji pasiūlė dėstyti VU Medicinos fakultete propedeutiką. Taigi tapome kolegomis tiek minėtame centre, tiek universitete.
Darbas Baltupių šeimos centre tuo metu man buvo itin parankus – turėjau pusę apylinkės, tai reiškia, kad dirbau puse etato. Taigi turėjau laiko dirbti ir psichoterapeutu. Tiesą sakant, tai buvo mano pirmoji ir vienintelė darbo vieta šeimos medicinos srityje.
Laiką ten prisimenu su džiaugsmu – žmonės keičiasi, su jais užsimezga ryšys, pradedi juos pažinti. Sužinai ne vien apie jų ligas, bet ir apie gyvenimus. Kartais man atrodydavo, kad ten dirbu labiau psichoterapeutu nei šeimos gydytoju. Vėliau ten ėmiau nuomotis vietą kabinete, kuriame tam tikromis valandomis iš tiesų konsultuodavau kaip psichoterapeutas.
Atrodo, kad viskas jūsų profesiniame gyvenime ėjosi kaip per sviestą!
Dabar, žiūrint retrospektyviai, galima sakyti, kad taip, aišku, sekėsi. Tačiau aš žengiau ir atitinkamus žingsnius, kad psichoterapijoje man pasisektų (šypsosi).
Kokį savo profesinį pasiekimą galėtumėte pavadinti didžiausiu? Kuriuo didžiuojatės labiausiai?
Manau, kad kol kas didžiausias pasiekimas yra tai, kad į mane kreipiasi daugiau žmonių, nei galiu priimti. Tai man pripažinimas, kad savo profesiniame pasaulyje viską darau gerai.
Ar šiandien jaučiatės atradęs save? Ar darbas, kurį dirbate, yra toks, apie kurį visada svajojote?
Manau, kad taip. Tai labai įdomus ir dinamiškas darbas. Kiekvienas žmogus yra skirtingas, tai visą laiką žavi. Kitas mane psichoterapijoje žavintis dalykas yra tai, kad joje niekada nėra viskas iki galo aišku. Nuolat vyksta pokyčiai, atrandama kas nors naujo. Yra daugybė psichoterapijos rūšių ir jos nuolat kinta. Tačiau visų jų tikslas vienas – padėti žmogui.
Ar psichoterapija yra tobulas darbas? Nežinau, ar jis yra visiškai tobulas. Kol kas nežinau, kas gali būti dar tobuliau... Bet ir neatmetu galimybės, kad tobuliau dar gali būti (juokiasi). Tačiau jaučiu, kad psichoterapijoje vienaip ar kitaip ateityje liksiu, net jei ir nuklysiu į kitą sritį. Norisi, kad darbas suteiktų džiaugsmą ir pasitenkinimą. Jeigu tai įmanoma užsitikrinti (o man tai – įmanoma padaryti) ir iš jo išgyventi – tuo džiaugiuosi. Todėl – taip, šiuo metu savo darbą laikau tobulu, o kas bus ateityje – matysime.
Kokios emocijos, jausmai užplūsta prisiminus Alma Mater? Koks Jūsų santykis su Vilniaus universitetu? To įdomu paklausti dar ir dėl to, kad čia ne tik studijavote, bet ir penkerius metus dėstėte.
Aš esu labai lojalus žmogus. Kad ir kaip buvo sunku mokytis, kad ir teko susidurti su sunkumais ir į kai kurias vietas ar situacijas nesinorėtų sugrįžti, tai vis tiek – mano universitetas.
Norą dėstyti, dalintis žiniomis jaučiau dar studijuodamas mediciną. Ir iš tiesų, būti dėstytoju nėra lengva, bet smagu. Smagu matyti, kaip tobulėja studentai, kokie jie skirtingi – kaip skiriasi grupė nuo grupės, kursas nuo kurso...
O kas Jus labiausiai įkvepia? Ar turite žmonių, į kuriuos lygiuojatės, iš kurių semiatės motyvacijos?
Yra žmonių, kurie mane žavi, bet ar jie man – autoritetai, ar norėčiau siekti jų kelių? Nebūtinai. Dauguma jų yra mokslininkai psichoterapeutai. Matau, kad jie labai daug ir sunkiai dirba, darbui aukoja daug laiko.
Gali atrodyti nuvalkiota, bet iš kiekvieno žmogaus mes galime pasimokyti, jeigu juo susidomime. Aš susidomiu ne visais žmonėmis, bet kai susidomiu – jie labai daug gali išmokyti. Išmokstu daug netgi ir iš savo pacientų. Nors jie galvoja, kad tai jie ateina pas mane prašyti pagalbos, pasitarti, spręsti savo problemų, bet būna, kad jų gyvenimo istorijos, sprendimai (nebūtinai teisingai priimti) padeda ir man, pamoko tam tikrų dalykų. Taigi, jeigu esame smalsūs ir pakankamai laiko praleidžiame klausydamiesi, kiekvienas žmogus mus gali ko nors naudingo išmokyti.
Papasakokite, kokie yra artimiausi jūsų profesiniai planai. Kokių ambicijų, susijusių su savo karjera, turite?
Svajoju padidinti savo pagalbos mastą, noriu padėti dar didesniam skaičiui žmonių. Tai, kad galiu to pasiekti, man pačiam vis dar skamba keistai, nes mane riboja laikas ir fiziniai resursai.
Taip pat turiu siekį tobulėti rengiant asmeninius mokymus ar kitas programas, kurios galėtų padėti daugiau žmonių gyventi laimingesnį gyvenimą – priimti, kad gyvenimas gali būti pakankamai geras ir nėra toks tamsus, koks gali kartais atrodyti.
Ką patartumėte studijas besirenkantiems ir karjerą planuojantiems moksleiviams?
Nėra lengvas šis klausimas. Aš siūlyčiau bandyti, jei norisi kažkur studijuoti ir tam yra visos galimybės – bandyti. Svarbu suprasti, kad net ir pasirinkus ką nors studijuoti vėliau galima dirbti visiškai kitus darbus arba perstoti mokytis kitur. Drąsiai ieškoti to, kas „veža“ ir skatina praleisti daugiausia laiko. Tikėti savimi ir siekti savo svajonės dedant į tai visas pastangas.
VU archyvo nuotr.
Sužinok daugiau apie bakalauro ir vientisųjų studijų galimybes Vilniaus universitete.