Sidebar

Naujienos

 Shaping_Culture_2023-09-03-4.jpgNuotraukoje iš kairės: dr. Alexandra Freeman, prof. Jonathan Craig, renginio moderatorius doc. dr. Karolis Ažukaitis, prof. Ronny Bruffaerts, VU vicerektorė prof. Edita Sužiedėlienė, dr. Nadja Walter / MF archyvo nuotr.

Šių metų spalio 3 d. VU Mokslinės informacijos ir komunikacijos centre (VU MKIC) įvyko renginys „Mokslinio sąžiningumo kultūros formavimas“ (angl. Shaping Culture of Research Integrity), organizuotas Vilniaus universiteto, VU Medicinos fakulteto ir Gyvybės mokslų centro. Tai – jau antras tokio tipo renginys, organizuotas įgyvendinant Europos Sąjungos „Horizon 2020“ programos projektą „Alliance for Life Sciences: From Strategies to Actions in Central and Eastern Europe“.

Pusdienio trukmės renginyje buvo aptarta mokslinių tyrimų kultūra, psichologinė sveikata ir gerovė akademinėje aplinkoje, vadovavimo jauniesiems tyrėjams, sąžiningo ir atsakingo tyrimų publikavimo bei kiti su mokslo kultūra susiję klausimai. VU, taip pat kitų universitetų akademinės bendruomenės nariai – mokslininkai, tyrėjai, doktorantai ir kiti – turėjo galimybę pasiklausyti kviestinių lektorių iš įvairių pasaulio universitetų: Flinderso universiteto (Australija) Medicinos ir visuomenės sveikatos koledžo profesoriaus ir buvusio Pasaulio sveikatos organizacijos vertinimo eksperto Jonathano Craigo, Liuveno katalikiškojo universiteto (Belgija) Medicinos fakulteto psichiatrijos profesoriaus Ronny Bruffaertso bei kitų.

Shaping_Culture_2023-09-03-1.jpgProf. Jonathan Craig / MF archyvo nuotr.

Vienas opiausių dalykų – mokslo švaistymas

Renginį sveikinimo žodžiu atidarė VU vicerektorė prof. Edita Sužiedėlienė, taip pat Lietuvos Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos viceministras Justas Nugaras. „Mokslo kultūrą formuoja tiek visos akademinės bendruomenės, tiek kiekvieno nario atskirai vertybės, poelgiai, lūkesčiai ir įpročiai. Netinkamos mokslo kultūros praktikos gali slopinti kūrybiškumą ir inovatyvumą mokslo aplinkoje, atgrasyti nuo mokslui ypatingai svarbaus tarpdiscipliniškumo, taip pat – sutrikdyti psichologinę mokslinės bendruomenės narių gerovę“, – teigė VU vicerektorė prof. E. Sužiedėlienė. Švietimo, mokslo ir sporto viceministro J. Nugaro teigimu, mokslo kultūra šiandieną – ypatingai svarbi tema. „Mokslo finansavimas nebėra pagrindinis iššūkis, tačiau mokslo kultūra ir sąžiningumas – vis dar labai opus klausimas. Mes turime dar labai daug ko išmokti“, – sakė jis.

Pirmasis lektorius – prof. Jonathanas Craigas – savo pranešime pasakojo apie mokslinių tyrimų sąžiningumui būtinas elgesio normas ir gaires, taip pat – dabartinį mokslinių tyrimų „peizažą“. Pasak jo, standartiniai kriterijai įgyvendinant sąžiningumą moksle – tipiniai: tai – integralumas, tikslumas, skaidrumas, pagarba, pripažinimas, pasitikėjimas, skatinimas ir kiti. Profesorius iškėlė klausimą, kaip mokslinės bendruomenės nariams sekasi vadovautis šiais kriterijais šiandieną. Anot jo, Covid-19 pandemijos pavyzdys puikiai pasitarnauja kvestionuojant mokslo kultūros praktikas: Covid-19 pandemijos metu mokslo produkcija neįtikėtinai išaugo, kita vertus, kartu išaugo ir apgavikiškų mokslinių tyrimų ir jų citavimo net po atšaukimo [angl. retraction] skaičius. Pranešimo metu profesorius kaip tik ir nagrinėjo atšauktųjų straipsnių (publikuotų aukšto citavimo indekso žurnaluose – „New England“, „Lancet“, „Science“ ir kt.) iš biomedicinos mokslų krypties pavyzdžius.

Profesoriaus teigimu, viena iš mokslinio sąžiningumo problemų yra mokslinių tyrimų ir jų finansavimo švaistymas. „Ko trūksta šiandienos mokslo kultūrai? Mokslo kultūra turėtų būti tokia, kuriai pirmiausia svarbus meistriškumas, sąžiningumas, vertybės, supratimas, kodėl apskritai priklausai mokslinei bendruomenei: ne dėl savęs, ne dėl savo karjeros progreso, bet dėl to, kad visuomenė investavo į tave patikėjusi, kad mokslas gali transformuoti žmonių sveikatą ir bendrą gerbūvį“, – savo pranešime teigė prof. J. Craigas.

53245410865_646ef2a752_k.jpgProf. Ronny Bruffaerts / MF archyvo nuotr.

Tarp prioritetų – psichikos sveikatos problemų prevencija

Antrasis renginio pranešėjas – prof. Ronny Bruffaerts – savo paskaitoje kalbėjo apie jaunų žmonių psichikos sveikatą. Anot jo, artėjančios suaugystės amžius (18-30 metų) yra bene daugiausiai iššūkių keliantis jauno žmogaus gyvenime. „Tai – labai trumpas laikotarpis, per kurį tenka prisiimti daug svarbių vaidmenų tiek akademiniame, tiek asmeniniame gyvenime. Būtent šiame amžiaus tarpsnyje padidėja psichikos sveikatos sutrikimų, savižudybių rizika. Visuomenei pripažįstant, kad reikalinga prevencija, pagrindinis dėmesys turėtų būti sutelktas į minėto amžiaus grupę“, – įsitikinęs prof. R. Bruffaerts. Profesoriaus turimais duomenimis, didelė jaunų studijuojančių žmonių problema yra savidestruktyvus elgesys: savižala, alkoholio perdozavimas, valgymo sutrikimai ir pan. „Be minėtų psichikos sveikatos sutrikdymų, studijuojančių doktorantūroje tarpe ypač dažnas perdegimo sindromas. 60 % doktorantų jau turėjo psichikos sveikatos sutrikdymų dar prieš doktorantūros studijas, 13-ai % neturėjusių – išsivystė būtent doktorantūros laikotarpiu. Rizikos faktoriai – didelis darbo krūvis, asmeninio ir profesinio gyvenimo disbalansas, autonomijos trūkumas, perfekcionizmas, kalbos barjeras, vizų ir imigracijų klausimai“, – pridūrė profesorius. „Psichikos sveikatos sutrikimai yra visuomenės problema, ir į prevenciją turi būti žvelgiama iš bendruomeninės perspektyvos. Ar universitetai yra pasirengę pakeisti esamą paradigmą, prisiimti atsakomybę?“ – kėlė klausimą prof. R. Bruffaerts.

Shaping_Culture_2023-09-03-5.jpgNuotraukoje iš kairės: dr. Alexandra Freeman, dr. Nadja Walter, prof. Ronny Bruffaerts, prof. Jonathan Craig / MF archyvo nuotr.

Galimi pokyčiai mokslinių tyrimų kultūroje

Renginio metu dalyviai taip pat turėjo galimybę pasiklausyti kitų pranešėjų: VU Medicinos fakulteto Sveikatos mokslų instituto centro vadovo prof. Eugenijaus Gefeno, JAV Nacionalinės mokslų, inžinerijos ir medicinos akademijos vyresniosios programų pareigūnės dr. Anos Ferreras, Leipcigo universiteto mokslininkės dr. Nadjos Walter ir Kembridžo universiteto mokslininkės, buvusios BBC dokumentinių laidų prodiuserės dr. Alexandros Freeman.

Prof. E. Gefenas savo pranešime „Promoting Research Integrity Culture: Some Insights from the A4L Project“ aptarė skirtingas mokslo etikos ir mokslinio sąžiningumo sampratas, pristatė „A4L“ rėmuose atlikto tyrimo apie mokslinį sąžiningumą rezultatus, pateikė minčių, ką būtų galima patobulinti šiandieninėse mokslinių tyrimų praktikose. Profesorius pasakojo, kad istoriškai Europos mokslo praktikoje mokslo etika ir mokslinis sąžiningumas visuomet buvo atskiros sritys: jeigu mokslo etika, besiremianti Niurnbergo kodu, Helsinkio deklaracija, CIOMS, koncentruojasi į žmonių, atliekančių mokslinius tyrimus, teises, etikos principų, kurių turėtų laikytis mokslinių tyrimų komisijos, nustatymu, tai moksliniam sąžiningumui pirmiausia rūpi paties mokslo kokybė, mokslinių tyrimų rezultatų patikimumas, klinikinių praktikų pažeidimų fiksavimas. „Pavyzdžiui, EUREK (angl. European Network of Research Ethics Committees) ir ENRIO (angl. European Network of Research Integrity Offices), nepaisant kelių mėginimų bendradarbiauti, yra individualiai dirbančios organizacijos“, – pasakojo prof. E. Gefenas. Mokslo etikos ir mokslinio sąžiningumo atskyrimas, anot jo, nėra produktyvus: „Reikalingas šių dviejų sričių bendradarbiavimas: juk, remdamiesi mokslo etikos gairėmis, mes kalbame apie bendruomeninę mokslinių tyrimų vertę, kokybę, duomenų valdymą ir apsaugą bei kitus svarbius dalykus. Tiek mokslo etika, tiek mokslinis sąžiningumas siekia tokio mokslo, kuris galėtų būti naudingas visuomenei, patikimumo.“

Dr. Ana Ferreras savo pranešime „Building a Robust Research and Ecosystem“ kalbėjo apie mokslo pajėgumą, faktorius, kurie jį paveikia, holistinį požiūrį į mokslo produkciją, lyderystę, kokybę ir prestižą moksle. Anot jos, moksle „gerai“ neužtenka, siekiamybė turėtų būti „puikiai“. „Mokslinis sąžiningumas nėra derybų reikalas. Žinoma, mes kalbame apie etiką – sąžiningumą, skaidrumą, pagarbą ir t. t., tačiau svarbiausias dalykas vis tik yra mokslo kokybė“, – įsitikinusi dr. A. Ferreras. Anot jos, vienintelis kelias išsaugoti mokslo kokybę yra aukštų standartų numatymas ir užtikrinimas, kad šie būtų išlaikyti: „Kokybė didina produktyvumą, augina prestižą ir prisideda prie institucijos marketingo plėtojimo. Kokybė taip pat pritraukia finansavimą ir naujas bendradarbiavimo galimybes. Visuomet reikia klausti savęs: ar mes tikrai darome geriausiai, kaip galime, galbūt esama būdų padaryti dar geriau per trumpesnį laiką ir taupiau, nešvaistant ir taip limituotų resursų?“ Dr. A. Ferreras taip pat paminėjo keletą JAV Nacionalinės mokslų akademijos leidinių – „On Being a Scientist“, „Reproducibility and Replicability in Science“ – kuriais, edukuodami studentus, naudojasi daugelis universitetų. „Mes turime nuolatos mąstyti apie esminį santykį tarp mokslininkų ir visuomenės: mokslininkai sprendžia visuomenės problemas, o visuomenė pasitiki mokslininkais. Jeigu mokslinis sąžiningumas kvestionuotinas, šitai daro įtaką mokslininkų įvaizdžiui“, – teigė ji.

53245213518_8106140e25_k.jpgShaping Culture 2023 / MF archyvo nuotr.

Dr. Nadja Walter skaitė pranešimą „From Good Scientific Practice to Lived Culture: Chances and Limits of Mediation in Science“. Jame, pasitelkusi tris anoniminius doktorantūroje ar postdoktorantūroje studijavusių asmenų atvejus, ji pristatė galimą konfliktų sprendimą per mediaciją. „Geros mokslo kultūros praktikos yra ne vien apie pačius mokslinius tyrimus (analizę, duomenų vertinimą, perdavimą ir t. t.), bet ir socialinius įgūdžius mokslinėje bendruomenėje“, – teigė dr. N. Walter. Lektorės pastebėjimu, tik labai nedaugelio jaunų tyrėjų, besikreipiančių į mediatorius, pagrindinė problema buvo, pavyzdžiui, plagijavimas, tuo tarpu daugybė besikreipiančiųjų atsineša didžiulį tarpusavio konfliktų „bagažą“. Vis tik mediatoriaus atsakomybė, pabrėžė ji, yra problemų ir konfliktų, tiesiogiai susijusių su doktorantūros ar postdoktorantūros studijomis, t. y. jauno tyrėjo kvalifikacija, sprendimas. „Mediatorius turi suprasti, kas relevantiška jo darbui ir atstovauti, visų pirma, geroms mokslinio sąžiningumo praktikoms. Padėti visiems dėl visko deja negali“, – teigė dr. N. Walter. Aptarusi trijų jaunų tyrėjų iš teisės, biologijos ir filosofijos mokslo krypčių atvejus, lektorė pateikė praktinių patarimų, kurie padėtų sumažinti konfliktų su darbo vadovu riziką: susitarimų organizavimas, teisių ir pareigų aptarimas bei protokolavimas, bet kokių pasikeitimų dokumentavimas ir tikrinimas, reguliarių susitikimų organizavimas, grįžtamojo ryšo teikimas, susitarimai dėl autorystės, įvairesnių mokymosi formatų (pvz., workshop‘ų) organizavimas, kontaktavimas su atsakingais asmenimis, taip pat – su mediatoriais.

Paskutinė renginio lektorė – dr. Alexandra Freeman – savo pranešime „Octopus: the New Primary Research Record“ pristatė UKRI (angl. UK Research and Innovation) mastu finansuotą projektą – mokslinių tyrimų skelbimo platformą „Octopus“. Joje tyrėjai gali publikuoti savo mokslinius tyrimus (straipsnius) nemokamai, sulaukti kokybiško kolegų mokslininkų recenzavimo ir gauti pripažinimą už savo indėlį į mokslo skleidimą. „Visi žinome, koks ilgas yra mokslinio tyrimo publikavimo procesas – jis gali užtrukti savaitę, o gali – ir ištisus mėnesius ar netgi metus. Tokia praktika kenksminga ne vien tyrėjams, bet ir tiems, kurie nori susipažinti su atliktais tyrimais, arba kitaip, naudotis jais“, – sakė dr. A. Freeman. Kita problema, anot jos, yra kokybės suvokimas: „Apie mokslo, mokslinių tyrimų kokybę nuolatos kalbame, vartojame šią sąvoką, tačiau kas iš tiesų yra kokybiškas mokslas? Jeigu negalime apibrėžti, kas yra kokybė, ar įmanoma ją apskritai pasiekti?“ Anot lektorės, dabartinė mokslininių tyrimų publikavimo sistema, susikoncentravusi į perskaitomumo metriką, vienu kartu mėgina dirbti du darbus: informuoti kitus tyrėjus apie atliktus tyrimus ir tuo pačiu metu būti pirminiais jų šaltiniais. Tai, pasak jos, yra skirtingi komunikuojamos informacijos ar pasakojimo stiliai. Dr. A. Freeman teigimu, visos mokslinio tyrimo dalys – problema, hipotezė, metodologija, analizė, rezultatai, interpretacija ir praktinis pritaikomumas – yra vienodai svarbios, ir su kiekviena iš šių tyrimo dalių gali darbuotis skirtingi tyrėjai. „Octopus“ platforma suteikia galimybę, ypatingai jauniesiems tyrėjams, specializuotis skirtinguose mokslinių tyrimų etapuose, publikuoti savo straipsnius autonomiškai, taip pat – skatina bendradarbiavimą tarp tyrėjų, siekia prisidėti prie mokslinių tyrimų kultūros keitimo.

Daugiau renginio akimirkų galima peržiūrėti čia.

Fakultetas