Sidebar

Naujienos

Jau daugiau nei du dešimtmečius Vilniaus universitete (VU) dirbanti docentė, gydytoja endokrinologė dr. Lina Zabulienė pripažinta geriausia 2020 m. Medicinos fakulteto (MF) dėstytoja. Visuomenės sveikatos studentus ji moko Vidaus ligų prevencijos paslapčių, koordinuoja Prevencinės medicinos dalyką. Taip pat dalyvauja  kelių komitetų – Medicinos studijų programos ir Vilniaus regioninio bioetikos – veikloje. Vadovauja Medicinos studijų programos savianalizės ir Baigiamojo egzamino darbo grupėms. Dėkodama studentams ir kolegoms  už pasitikėjimą bei palaikymą, dr. L. Zabulienė nuoširdžiai džiaugiasi apdovanojimu, patvirtinančiu, kad jos požiūris į mokymą yra teisingas: „Tai skatina tikėti tuo, ką darai ir suteikia drąsos tęsti prasmingą pedagoginę veiklą“. 

Praėję metai kupini iššūkių, pakeitusių pasaulio gyvenimą. Geriausios MF dėstytojos nuomone, nuotolinis mokymasis susiklosčiusiomis aplinkybėmis sukėlė ne tik iššūkių, bet atvėrė ir daug naujų galimybių. Pokyčiai lėmė pažangą – buvo peržiūrėta ir atnaujinta studijų medžiaga, dėstymo metodai, atsivėrė iki šiol net neįsivaizduotos studijų perspektyvos. Dėl savo išskirtinių gebėjimų ir patirties lengvai valdyti informacines technologijas VU studentai prie naujų studijų formų prisitaikė lengvai, tačiau gyvo studentiško gyvenimo, „realaus“ bendravimo džiaugsmo, anot docentės, trūksta iki šiol. 

Koks buvo Linos Zabulienės kelias į profesiją? Apie tai, kas darė įtaką jos asmenybei ir už ką ji myli savo darbą ir gyvenimą – pokalbis su ja.

Kur prabėgo „geriausios 2020 metų Medicinos fakulteto dėstytojos“ vaikystė? Kokia Jūs buvote mokinė ir studentė? 

Gimiau Vilniuje. Kartu su broliu augome laimingoje šeimoje: tėvelis buvo chemikas ir konstruktorius išradėjas, mama – ekonomistė, socialinių mokslų daktarė. Vaikystė prabėgo  gamtos apsuptyje, vaizdingame Antakalnyje.  

Mokykloje lankiau literatūrinę klasę. Nuo tų laikų plunksna dažnai padeda dalintis idėjomis ir patirtimi, įkvepia, skatina kurti. Su dideliu užsidegimu sprendžiau matematikos uždavinius, gilinausi į chemijos ir gamtos mokslų paslaptis. Lankiau muzikos mokyklą, lengvosios atletikos užsiėmimus ir įvairius būrelius. Sutikau daug šaunių žmonių, lavinau kūrybiškumą ir ištvermę.

Išmokau, kad jei nori pasiekti rezultato, kuris džiugintų, reikia ne tik kantrybės, pastangų ar užsispyrimo. Reikia žmonių, tarp kurių jautiesi gerai ir saugiai. Smalsumas, kruopštumas, ir atkaklumas – geriausias kelias į atradimus. Buvau Vilniaus miesto lotynų kalbos ir matematikos olimpiadų nugalėtoja, Lietuvos biologijos olimpiadų laureate. Šiame įdomiame pažinimo pasaulyje tuo metu mane lydėjo šeima, mokytojai ir ištikimi draugai.

Nenumaldomai artėjant abitūros egzaminams, teko apsispręsti, kuriuo keliu pasuksiu – lengvesniu (ir be egzaminų tapsiu VU Gamtos mokslų fakulteto pirmakurse) ar sunkesniu (ir laikysiu stojamuosius egzaminus į Medicinos fakultetą).  Teko spręsti ir dar vieną dilemą: rinktis vaikų  ar suaugusiųjų gydytojo kelią. Pasirinkau gydomosios medicinos studijas ir tapau nenustygstamai žingeidžia, darbščia, pareiginga ir atsakinga VU Medicinos fakulteto studente – tikra „moksliuke“.  

Studijų universitete aplinka buvo įkvepianti – Medicinos fakultetas yra vienoje gražiausių Vilniaus vietų. Mane supo autoritetingi, savo sritį išmanantys dėstytojai ir studijų draugai – pozityvūs, draugiški, nuoširdūs. Tiesą pasakius, buvome vadinami „moksliukų grupe“. Iki šiol išlaikome šiltą bendrystės jausmą. Studijos įtraukė kaip viesulas – viskas buvo įdomu, nežinoma, paskaitų medžiagos visada buvo per mažai. Dažnai lankydavausi bibliotekose, ieškodama atsakymų į neaiškius klausimus, mokiausi iš Lietuvos ir užsienio autorių knygų, atlasų, mokslinių žurnalų ir nuolat konspektavau ranka. Visi paskaitų sąsiuviniai buvo margaspalviai, su komentarais, paaiškinimais, schemomis ir piešiniais. 

Pamenu, pirmame kurse susižavėjau medicinos istorija ir paskaitų medžiagą papildžiau, išversdama į lietuvių kalbą vieną po kito V. Micelmacherio medicinos istorijos knygos puslapius. Tikiu, kad konspektai buvo geri, nes keliavo iš vienos studentų kartos į kitą. Gal ir dabar dar guli apdulkėję kieno nors stalčiuje, nes kartą paskolinusi, jų daugiau taip ir nebemačiau.

Lina Zabuliene 2020 12Nuotraukoje: dr. Lina Zabulienė 

Esate žinoma „hormonų specialistė“, universalaus, „medicininio laimės recepto“  kūrėja. Kas lėmė Jūsų domėjimąsi endokrinologija? 

Esu laiminga, kad savo kelyje sutikau daug dėstytojų, kurie sužavėjo ne tik žiniomis ir erudicija, bet ir uždegė smalsumą. Atėjus rezidentūros krypties pasirinkimo momentui, vėl atsidūriau kryžkelėje, nes norėjosi daug ką studijuoti ir gilintis. Apsisprendimą nulėmė nepakartojami gydytojo endokrinologo Sauliaus Grigonio seminarai ir... mano begalinis noras pažinti slėpiningą hormonų ir medžiagų apykaitos pasaulį. Kiekviena studijų diena, kaip gaivus pavasario vėjas, atnešdavo naujų patirčių. Skvarbios mūsų skyriaus vedėjo Sauliaus Grigonio ir profesoriaus Virgilijaus Šapokos įžvalgos, pasidalinimas priežasties ir pasekmės sąsajų interpretacijomis praturtindavo žinias ir palengvindavo klinikinių sprendimų paieškas. 

Studijuodama endokrinologijos rezidentūroje, dažnai užsukdavau ir į gastroenterologijos skyrių, kuris buvo tarsi dar vieni mano klinikinės praktikos namai. Čia dirbo mano teta – gydytoja gastroenterologė Irena Baliukynienė. Jos žmogiškumas, klinikinis mąstymas, dėmesingumas ir nuoširdus rūpestis pacientais padarė įtaką mano požiūriui į žmogų ir kasdienį gydytojo darbą. Pašnekesiai gydytojų kambaryje su profesoriumi Jonu Valantinu, gydytojais gastroenterologais ir dietologais užburdavo nuoširdumu – buvo neįmanoma atsispirti norui vėl čia apsilankyti. 

Baigusi rezidentūrą ir pradėjusi savarankišką klinikinį darbą, keletą kartų vykau stažuotei į Oksfordo Diabeto ir Metabolizmo centrą Jungtinėje karalystėje. Mano mentoriaus, endokrinologijos mokslų mokytojo John Wass atvira širdis, inovatyvumas, gebėjimas dalintis patirtimi, betarpiškai bendrauti, uždegti kitus ir „degti“ pačiam (o dar tas jo neužmirštamas skardus juokas!) sužavėjo visam gyvenimui. Ši patirtis praplėtė ne tik požiūrį į endokrinologiją, klinikinį darbą, bendravimą su pacientais, komandinio darbo svarbą, bet ir sustiprino bendražmogiškąsias vertybes. Iki šiol, kas kartą sutikus profesorių, jo užduodamas klausimas: „Koks tavo gyvenimo planas – ką veiksi po 5 metų?“ suteikia progą smagiam pokalbiui su nuoširdaus vis to paties skardaus juoko prieskoniais.

Šiame hormonų pažinimo kelyje ir savo kasdieniame darbe iki šiol atrandu daug mažų ir didelių staigmenų. Kartais šios akimirkos yra lydimos nuostabos: „Kaip iki šiol galėjau to nežinoti?“. Tai žavi ir ragina nesustoti. 

Kodėl pasukote į pedagogiką? 

Dažnai mūsų pasirinkimus ir sprendimus lemia vertybės, patirtis, sutikti žmonės, aplinkybės, pasakytų „taip“ skaičius, drąsa pokyčiams, o kartais ir ryžtas „išeiti iš komforto zonos“. Docentas Juozapas Butkus – pirmasis mano pedagogikos mokytojas – išmintingas, šviesus, nuoširdus ir atviras žmogus, kupinas energijos ir svajonių. Jis puikiai valdė rašytojo plunksną ir gebėdavo praskaidrinti ne tik visų mūsų studentų, bet ir Raudonojo kryžiaus ligoninės kolegų – gydytojų ir pacientų – dieną subtiliu humoro jausmu ir garsiomis kalbomis. O tolumoje girdimas Katedros varpinės aidas dažnai tarsi pakylėdavo mus ir stiprino  tikėjimą  medicinos galia, žmoniškumu ir gerumu.  

Studijų metais galimybė dirbti pedagoginį darbą seniausiame ir gilias tradicijas turinčiame Vilniaus universitete atrodė kaip nepasiekiama svajonė. Vieną šaltą ir žvarbią žiemos dieną netikėtai išgirdau žaismingą docento J. Butkaus klausimą: „Terapijos katedra ieško naujo dėstytojo, gal norėtum?“. Nedvejodama atsakiau: „Taip!“. Tada ir prasidėjo mano pedagoginis kelias – jau kitą mėnesį, dar būdama vidaus ligų gydytoja rezidente, pradėjau vesti vidaus ligų propedeutikos, vėliau ir vidaus ligų prevencijos dalykų seminarus visuomenės sveikatos, pediatrijos ir kineziterapijos studijų programų studentams. 

Tapusi dėstytoja, jaučiau nuolatinį palaikymą, sulaukdavau patarimų, kaip dėstomą dalyką padaryti įdomesniu, patrauklesniu. Mudviejų kelionė laiku, neperskiriama ir nuoširdi draugystė su gerbiamu docentu tęsėsi daugiau nei 15 metų, iki pat jo mirties. J. Butkaus geranoriškos gyvenimo ir diplomatijos pamokos svarbios man ir dabar.

Kuo Jums patinka Jūsų dėstomas dalykas? 

Prevencinė medicina – ypatinga, visa apimanti ir viena svarbiausių sveikatos priežiūros sričių. Dabar tai tapo akivaizdu visiems – nuo vaiko iki senolio. Siekiamybė apsaugoti žmogų ir visuomenę nuo ligų ir jų plitimo tęsiasi nuo seniausių laikų, aprašyta Senovės kinų raštuose, Senajame testamente, Hipokrato ir Galeno darbuose. Mityba, mankšta, poilsis, susilaikymas ir higiena buvo pabrėžiami, kaip svarbiausi sveikatos garantai. 

Užkirsti kelią ligai yra lengviau, nei ją gydyti. Neabejotinai, šiuolaikinė prevencinė medicina – ne tik sveikas gyvenimo būdas. Ji siekia pažaboti rizikos veiksnius, anksti atpažinti ligas bei apsaugoti nuo jų raidos ir komplikacijų, pasitelkiant įvairias priemones bei būdus. Vienas efektyviausių apsaugos nuo infekcinių ligų būdų – vakcinacija, XVIII amžiaus pabaigoje pradėta E. Dženerio Anglijoje ir pasiekusi Lietuvą po šešerių metų. Prevencinė medicina – neišsemiami veiklos klodai. Jos sėkmę vainikuoja sveikesnė visuomenė ir sveikesnis kiekvienas žmogus. Mane tai įtraukia ir skatina aktyviai gilintis į naujoves, analizuoti. 

Kita vertus, dėstydama prevencinės medicinos dalyką, galiu pasidalinti ir savo gydytojo endokrinologo, vidaus ligų gydytojo klinikinės praktikos, mokslinės, vadybinės ir administracinės veiklos, projektų vykdymo,  švietėjiškos veiklos, tarptautinės bendrystės patirtimis. Tikiu, kad tai priartina prie realaus gyvenimo ir bendravimas su studentais tampa betarpiškas. 

Vienas reikšmingesnių prevencinės medicinos komponentų yra sveikatos raštingumas, visuomenės švietimas bei pacientų mokymas. Jau daug metų su bendraminčiais ir studentais rengiame švietėjiškus leidinius. Mokomosios knygos studentams „Suaugusiųjų antrojo tipo cukrinio diabeto prevencija“ rašymas buvo vainikuotas dar viena gražia draugyste su iškiliuoju profesoriumi, išskirtine asmenybe Gintautu Česniu. Jam esu dėkinga už pagalbą, išminties ir pažinimo perlus, už žmogiškumo ir sąžiningumo pavyzdį, už šmaikštumo ir avantiūrizmo dvasios akimirkas. Iš jo visi mes mokėmės meilės kalbai, laisvei ir Tėvynei.

20201222 155920 copy

Ar laikas keičia požiūrį į pedagoginio darbo esmę? 

Labai džiaugiuosi, kad visuotinis požiūris į dėstymą per 23 mano darbo metus keitėsi. Siečiau tai ne tik su patirtimi ar galimybėmis lengviau pasiekti mokslinę ar pedagoginę literatūrą ir naudotis internetu, kaip informacijos šaltiniu. Plėtėsi pedagoginės kompetencijos, augo keitimosi idėjomis ir mokslinsimės žiniomis greitis, mokymosi procesas įvairiais laikotarpiais buvo įvairiai interpretuojamas. Stebino  informacinių technologijų sparta, atsiradusios galimybės dalyvauti tarptautiniuose mokymuose, išvykti studijoms ir praktikai į užsienio šalis. Keitėsi studijuojančių jaunų žmonių kartos, ryškėjo jų skirtumai. Manau, kad bėgant laikui, tobulėjo pats požiūris į studentą, kaip į asmenybę, turinčią savo lūkesčių, socialinę aplinką, patirtį. Augo sąmoningos visuomenės branda. 

Dėstymas man – nuoseklus, nenutrūkstamas, įtraukiantis mokymosi ir mokymo procesas. Gyvenimo būdas. Abipusis konstruktyvus ir racionalus bendravimas. Dėstytojas ne tik dalinasi sukauptomis žiniomis ir patirtimi, gyvenimiškais pavyzdžiais, sėkmių ir nesėkmių istorijomis. Jis prisitaiko prie studentų lūkesčių ir aplinkos poreikių. Svarbu ieškoti naujų, veiksmingų mokymo būdų ar inovacijų, kurios sudomintų, motyvuotų,  skatintų smalsumą, klausimus, kritinį ir nestandartinį mąstymą. Dėstytojai studento gyvenime užima labai svarbią vietą, nes iš esmės suformuoja studentų profesinį pasirinkimą – kas labai atsakinga. 

Man patinka nuolatos mokytis, atrasti ir dalintis. Esu iš tų žmonių, kurie radę ne tik laimės akmenuką su skylute paplūdimyje, kriauklę ar gintarą, tačiau ir naujos informacijos ar įžvalgų, tuoj pat savo atradimais ar pastebėjimais nori pasidalinti: „Ar žinote, kad?!“. Mano gyvenimo filosofija – daryti tai, kas priverčia širdį dainuoti ir plakti sparčiau, niekada „nenuleisti rankų“. Džiaugiuosi, matydama tokį patį studentų entuziazmą. Tikiu ir matau, kad mano studentai yra žingeidūs, gabūs, išradingi, dažnai labai skirtingi, tačiau labai šaunūs. 

Iš tiesų, man gyvenime pasisekė sutikti daug puikių ir išmintingų žmonių. Iš reumatologijos, ortopedijos traumatologijos ir plastinės chirurgijos klinikos vadovų profesoriaus Algirdo Venalio ir profesorės Irenos Butrimienės, mano disertacinio darbo mokslinės vadovės profesorės Janinos Tutkuvienės, MF dekanų: profesorės Zitos Aušrelės Kučinskienės ir profesoriaus Algirdo Utkaus, klinikinės praktikos įstaigų vadovų: docentės Jelenos Kutkauskienės ir docento Kęstučio Štaro  jaučiau nuoširdų palaikymą, pasitikėjimą, laisvę veikti ir aktyviai įsilieti į kasdienę veiklą. Vadovų, dėstytojų, mokytojų, kolegų ir bendraminčių iš Lietuvos ir užsienio, draugų ir mylinčių artimų žmonių asmeninės savybės ir vertybės bei geranoriškumas įkvėpė, skatino siekti, nesustoti, gyventi čia ir dabar, džiaugtis tuo, ką turiu. Esu kiekvienam jų neapsakomai dėkinga. 

Kas jie – šiuolaikiniai studentai? 

Kiekvienas studentas – tarsi pumpuras, reikiamu laiku, tinkamu tempu ir tam tikromis aplinkybėmis galintis išsiskleisti kaip gražiausia gėlė. Daug kas priklauso nuo to, ar jis tik būna studentu, ar aktyviai ir sąmoningai įsitraukia į studijų procesą. Galioja labai sąžininga „magiškųjų 10 000 valandų“ arba „kiek įdėjai pastangų – toks ir rezultatas“ taisyklė. Norint tapti geru specialistu, įgyti kompetencijų ir pasiekti meistriškumą, reikia praktikuotis. Nepakanka įsivaizduoti viršūnę ir tikėti, kad jau ten esi. Reikia pačiam lėtais žingsneliais kopti į kalną, nes kiekvienas žmogus gali įveikti visas kliūtis, jei turi pakankamai priežasčių tam. 

Dažniausiai po pirmųjų užsiėmimų jau galima numanyti, ko studentas pasieks gyvenime. Kartais net ir išsiblaškęs ar tingesnis, tačiau imlus ir išradingas jaunas žmogus būna labai sėkmingas. Neabejoju, kad atviras, nuoširdus, smalsus, turintis tikslų ir jų nuosekliai siekiantis visada ras savo vietą gyvenime. 

Šiuolaikiniai studentai turi platų akiratį, įvairiapusių žinių ir patirties. Jie nebijo pasisakyti, klausti, kritikuoti ir puikiai geba naudotis šiuolaikinėmis technologijomis. Dėstytojų užduotis – jausti gyvenimo pulsą ir „suspėti su laiku“, prisitaikyti prie naujovių, nuspėti, kokie „jaunatviški vėjai ošia“ studentų galvose ir sielose, sugebėti tokį jauną žmogų sudominti ir įkvėpti. 

Studijavimas ir dėstymas – vienas su kitu susiję procesai, lygiavertė partnerystė. Jei nepavyksta –abi pusės kenčia, jei pavyksta – abi švenčia pergalę. Kiekvienais metais su nekantrumu laukiu studentų, iš jų pasisemiu jaunatviško maksimalizmo ir išmokstu naujų dalykų. Tikiu, kad nuoširdi šypsena, juokas, geranoriškumas, atjauta ir empatija atveria kelius į visų širdis. Tiesiog reikia nepaliaujamai klausytis. Studijuojant, beveik nėra solo partijų – tai net ne duetai, trio ar kvartetai. Tai visas orkestras.

Kokių turite pomėgių? Koks Jūsų idealus laisvalaikis? 

Nuo vaikystės mane lydi muzika – dainavau mokyklos chore, dainų šventės Vingio parke buvo nuostabiausia bendrystės patirtis. Mokykloje su draugais subūrėme liaudiškos dainos ansamblį. Muzikos mokykloje mokiausi groti violončele, klasikinėmis kanklėmis. Kanklių stygų virpesys nuo tos akimirkos nepaliaujamai džiugina. Įstojusi į universitetą, grojau VU dainų ir šokių ansamblio orkestre – iš vienos pusės tai buvo energijos užtaisas, pabėgimas nuo kasdienybės ir mokslų, iš kitos pusės – disciplinos kalvė, įsiklausymo ir „sustyguoto“ kolektyvo pavyzdys. Baigus studijas, širdingoji vadovė Daiva Čičinskienė pakvietė mane į liaudiškos muzikos ansamblį „Kankleliai“. Jis iki šiol yra atgaiva ir dovana mano sielai. 

Prie pasaulio medicinos istorijos prisiliečiau pirmajame kurse, paskatinta docentės Dalios Triponienės, Vilniaus medicinos draugijos puoselėtojos, rengdama pranešimą „Hipokrato medicina“. Nuo tos akimirkos medicinos istorijos spinduliai mane vis pavydavo, svarbu buvo žengti pirmą žingsnį. 2014 m. aktyviai įsiliejau į šios garsios draugijos veiklą. Esu jos atsakingoji sekretorė. Draugija, vadovaujama MF dekano profesoriaus Algirdo Utkaus, skatina istorinių vertybių paiešką, tarpdisciplininį bendradarbiavimą, jaunųjų mokslininkų veiklą ir idėjų sklaidą. Ši mano veikla – didelė garbė ir malonumas. 

Į gyvenimą žiūriu „plačiai atmerktomis akimis“. Myliu pasivaikščiojimus po senąjį Vilnių. Jo linksmas ir liūdnas meilės bei atradimų istorijas skaitau, neatsitraukdama, kiekvienoje naujai išleistoje knygoje. Mėgstu keliauti su šeima, pažinti kitus kraštus, jų papročius ir žmonių gyvenimus. Vasaras mielai leidžiu prie Baltijos jūros. Švelnaus vėjo apsuptyje, pušų paunksnėje skaitau grožines ir publicistines knygas. Žaviuosi opera, koncertais filharmonijoje. Esu neabejinga geram detektyvui ir pažintinėms laidoms. O jaukūs vakarai su šeima ar draugais – man tikras džiaugsmas ir palaima.

Fakultetas

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos