Pirmąjį gegužės sekmadienį švenčiame Motinos dieną. Tai – šeimos židinio saugotojos, vaikų auklėtojos, pirmosios darbštumo, kalbos, gerumo mokytojos, papročių, dainų ir pasakų puoselėtojos bei kūrėjos diena. Motinos daugiau negu kas kitas formuoja mūsų asmenybes, perduoda ankstesnių kartų patirtį, tautos išmintį, moko pažinti gyvenimą, mylėti tėvynę. Kiekvieną dieną iš motinos vaikas turi gauti tris pamokas: meilės, išminties ir sveikatos. Pasak žinomo Lietuvos gydytojo, prozininko, poeto, Lietuvos himno autoriaus Vinco Kudirkos, doroviniai pagrindai prisideda ir prie vaikų gyvenimo sėkmės. Apie asmeninės ir „profesinės motinystės“ stebuklą, apie meilę savo tikruose ir „akademiniuose namuose“ kalbamės su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studijų prodekane, profesore dr. Vaiva Hendrixson.
Gerbiama Profesore, Motinos diena – viena gražiausių pavasario švenčių, turinčių gilias tradicijas ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Tai diena, kai mūsų šilčiausi jausmai, žodžiai ir gėlių žiedai dovanojami pačiam artimiausiam žmogui – Mamai. Nuoširdžiausi sveikinimai Jums! Ką Jums reiškia ši diena?
Motinos diena man asocijuojasi su pavasariu, gamtos prabudimu, žydėjimu, meile ir sugrįžimais namo. Kur bebūčiau, pirmąjį gegužės savaitgalį stengiuosi važiuoti į gimtinę aplankyti mamos. Kiek pamenu, net ir įtemptoje darbų tėkmėje Motinos dieną visada būnu su savo mama.
Nuotraukoje: prof. Vaiva Hendrixson su vyru Alan Hendrixson, sūnumi Adomu irdukra Mėta.
Iš kur esate kilusi? Kas yra Jūsų mama ir kokią įtaką ji daro Jūsų asmenybei? Kokios Jūsų šeimos tradicijos tęsiamos iki šiol?
Gimiau ir augau Rokiškyje, šiaurės-rytų Aukštaitijoje, tačiau mūsų namuose visada vyravo dzūkiška dvasia. Mano mama dzūkė, išlaikiusi dzūkų tradicijas, tebekalbanti dzūkų tarme ir net mano tėtį, aukštaitį, išmokiusi dzūkiškos tarmės niuansų.
Mano abu tėvai istorikai, baigę Vilniaus universitetą ir pagal paskyrimą atvykę dirbti į Rokiškio krašto muziejų. Mama buvo ilgametė Rokiškio muziejaus direktorė, visą savo karjerą paskyrė Rokiškio krašto muziejui. Net ir dabar ją kviečia vesti edukacijas bei ekskursijas išskirtiniams Rokiškio miesto svečiams.
Labai myliu savo mamą ir nepaprastai ja didžiuojuosi. Mano mama – labai charizmatiška asmenybė, ko gero nėra rokiškėno, kuris jos nežinotų. Kartu ji ir neįtikėtino kuklumo žmogus. Tikriausiai paveldėjo tai iš savo tėčio, mano dieduko, kuris nuolat sakydavo: „Vaikeli, nelįsk niekam į akis, būk mažesnė už aguonos grūdelį, tačiau visada klausyk savo sąžinės, žinok, tokius žmones pasaulis visada anksčiau ar vėliau pamatys“.
Mokiausi ir tebesimokau iš savo mamos tolerancijos, gebėjimo išklausyti, kantrybės ir meilės žmogui bei darbui. Augau šeimoje, kur buvo puoselėjamos, šiandien kai kas gal pasakytų, „naftalinu kvepiančios“ vertybės, tokios kaip sąžiningumas, dora ir pagalba kitam. Kadangi mano mama ypač domisi etnokultūra, tautosaka ir papročiais, mūsų namuose visada buvo laikomasi tradicijų. Net ir sovietiniais laikais šventėme Kalėdas prie būtinai balta staltiese padengto Kūčių stalo su 12 patiekalų ir burtais, dažėme ir ridenome kiaušinius per Velykas, darėme kaukes ir kepėme sklindžius per Užgavėnes, kepėme kiaušinienę per Sekmines. Tai yra vieni nuostabiausių mano vaikiškų prisiminimų.
Mano mama – labai išradinga, sugalvojanti įvairiausių pasakojimų ir istorijų, kurie mano vaikystę nuspalvino gražiausiomis spalvomis. Aš esu vienas vaikas šeimoje, todėl mama man buvo ir tebėra geriausia draugė, kuriai galiu pasipasakoti visas paslaptis, pasidžiaugti ir pasiguosti. Stengiuosi mamos puoselėtas tradicijas perkelti į savo šeimą, įtraukti savo vaikus. Nors turiu pripažinti, kad man ne taip gerai sekasi, nes mano vaikai vis dėlto labiau laukia močiutės rengiamų Kalėdų.
Už ką esate dėkinga motinystės stebuklui? Ar turite laimingos motinystės receptą?
Didelis džiaugsmas būti mama. Kartu ir rūpestis bei atsakomybė. Turiu sūnų Adomą ir dukrą Mėtą. Sūnus jau „išskridęs“ iš namų – Mastrichto universiteto Nyderlanduose antrakursis, o dukra mokosi dešimtoje klasėje. Labai myliu savo vaikus. Neįsivaizduoju gyvenimo be jų. Jie suteikia pilnatvės, gyvenimo džiaugsmo ir prasmės. Manau, kiekviena mama paaukotų gyvenimą dėl savo vaiko. Viena sunkiausių akimirkų buvo išlydėti sūnų iš namų – žliumbiau krokodilo ašaromis. Supratau, kad tai – džiaugsmo ašaros, kad Adomas suaugo ir žengia savarankiško gyvenimo žingsnius. Gera matyti vaikų augimą, brandą ir gyvenimo pasirinkimus. Nors ir liūdna, kad jie ne namuose, šiandieninės technologijos leidžia su vaikais matytis ir kalbėtis nors ir kasdien. Tą ir darome mudu su Adomu, net blynus kepdamas per „messenger‘į“.
Laimingos motinystės receptas, jei toks yra – laiminga pati mama. Jei mama laiminga, tai ir santykiai šeimoje bus laimingi. O mama laiminga, kai vaikai laimingi, kai šeima kartu, kai meilė ir draugystė vienija šeimos narius. Tuomet skubi namo po darbo, leki „iš už jūrų-marių“, nes tenlink veda meilė ir artimųjų ilgesys.
Nuotraukoje: prof. Vaiva Hendrixson.
Kas, Jūsų nuomone, moko būti mama?
Motinystė yra užkoduota moteryje, tai – moters instinktas, moters esybė, moters esmė. Grynai fiziologiškai kalbant, tai – oksitocinas. Tačiau, aš manau, kad būti mama mes išmokstame iš mūsų pačių mamų. Mes kiekviena nešiojamės savyje savo „mamos“ paveikslą, kurį sąmoningai ar pasąmoningai perkeliame savo santykyje su vaikais.
Kaip Jums atrodo, ar mamai gyvenime yra svarbiau kopti motinystės ar profesionalios karjeros laiptais?
Sunkus klausimas, kam teikti pirmenybę: motinystei ar karjerai. Man atrodo, kad stengiantis įmanoma suderinti viską. Taigi svarbu ir būti gera mama, ir kopti karjeros laiptais. Kad tai būtų lengviau pasiekiama, šalia reikėtų gero tėčio, kuris pagelbėtų mamai išlikti gera mama. Man šiuo atveju tikrai pasisekė. Žinoma, kartais atslenka ir liūdnų minčių, apninka ir kaltės jausmas, kad ne visada būnu šalia, kai vaikams manęs reikia. Atsimenu, kaip be galo liūdna buvo, kai dėl komandiruotės turėjau praleisti Mėtos pasirodymą Kalėdiniame koncerte. Visada norisi skirti kuo daugiau laiko savo vaikams. Nors, manyčiau, yra klaida juos „savintis“, „kištis“ į visas jų būties akimirkas. Juk vaikai taip pat turi savo „slaptuosius“ gyvenimus, savo paslapčių, savo draugų ir noro tiesiog kartais pabūti vienumoje.
Kokia yra ideali Jūsų, kaip mamos, diena?
Ideali diena būtų visą dieną praleisti su šeima, pavyzdžiui, keliaujant. Be galo mėgstame keliauti. Tačiau dėstytojos ir mokslininkės karjera, deja, tokias „idealias“ dienas suteikia tik atostogų metu. Pliusas – kad dėstytojų atostogos ilgos (šypsosi).
Man geriausia diena yra šeštadienis. Tą dieną stengiuosi nedirbti jokių dėstytojos, mokslininkės ar prodekanės darbų. Ji skirta tik šeimai. Tuomet būnu tik mama. Visi kartu ką nors veikiame, žiūrime filmus, žaidžiame stalo žaidimus (mano vaikai juos baisiai mėgsta, kuo sudėtingesnis žaidimas – tuo geriau) arba tiesiog plepame apie viską.
Ar Jūsų asmeniniame ir profesiniame gyvenime buvo kokių nors smagių su motinyste susijusių istorijų, lemtingų įvykių, originalių atsitikimų, apie kuriuos norėtumėte papasakoti?
Su vaikais nuolat atsitinka kokių nors smagių istorijų. Mano abu vaikai yra nuostabūs, priešingybės, negalinčios viena be kitos: Adomas tikslus, konkretus, loginio-matematinio mąstymo. Niekas neprilygsta jam žaidžiant strateginius žaidimus. Mėta – ypatingo kūrybiškumo ir fantazijos svajoklė, meniška siela, nepaleidžianti pieštuko iš rankų.
Daugiausia nutikimų yra buvę su Adomu, kuris nuo mažens turėjo savo nepalenkiamą nuomonę. Vienas iš jų man vos nekainavo pasiaiškinimo su Vaikų teisių apsaugos darbuotojais. Trumpai papasakosiu: buvo gal spalio ar lapkričio mėnuo, oras gana žvarbus. Išsiruošiau į parduotuvę ir, kadangi vyro nebuvo namuose, tuomet trejų metų Adomą turėjau pasiimti kartu. Mes buvom ką tik grįžę į Vilnių po pusantrų metų gyvenimo Singapūre, kur oras visada šiltas. Vilniuje Adomas niekaip nenorėjo rengtis šiltų drabužių. Negalėjau su juo susitarti nei gražiuoju, nei griežtai – nesirengė striukės, nors tu ką. O į parduotuvę buvo būtina, valgyti namuose neturėjome. Tuomet dar nebuvo galimybės, kaip šiandien, užsisakyti maisto į namus ar išsikviesti „Barborą“. Galiausiai, netekusi kantrybės pagalvojau, kad tegul eina į kiemą trumpomis rankovėmis – pajus, kad šalta ir apsirengs. Ir tai bus jam gyvenimo pamoka. Paėmiau jo striukę, kad pakeliui galėčiau aprengti. Taip ir išėjome: aš su striuke, šaliku ir pirštinėmis, o vaikas – trumpomis rankovėmis. Bet mano Adomas net žvarbią rudens dieną kieme ne už ką nesutiko apsirengti. Pėdinam abu į parduotuvę, kol viena tetulė pakelėje... iškvietė Vaiko teisių apsaugos tarnybą. Dabar, kai prisimenu, juokinga. Tada tikrai nebuvo juokinga.
Nuotraukoje: prof. Vaiva Hendrixson per diplomų užsiesio studentams iškilmes.
Esate didžiausio Vilniaus universitete Medicinos fakulteto studijų prodekanė. Jus myli ir vadina „mama“ ne tik šiuo metu čia besimokantys studentai (ypač – užsieniečiai). Mūsų alumnai Jūsų širdies šilumą, jautrumą, norą padėti prisimena, kaip neatsiejamą ir gražiausią studijų dalį. Kokia Jūsų meilės savo „akademiniams“ vaikams paslaptis?
Neturiu jokių paslapčių (šypsosi). Man atrodo, kad svarbiausia – požiūris ir bendravimo kultūra. Visada stengiuosi bendrauti su studentais kaip su kolegomis. Išklausyti ir patarti. Nekritikuoti ir neteisti. Įsiklausyti, išgirsti ir reaguoti. Štai tokiais pagrindiniais principais vadovaujuosi. O bendraujant su užsienio studentais dar ypač svarbus tarpkultūrinės komunikacijos aspektas. Manau, kad esu labai tolerantiška asmenybė, žaviuosi kultūriniais skirtumais, kitokiomis tradicijomis, tautine ir kalbine įvairove. Laikau save pasaulio piliete ir nuoširdžiai džiaugiuosi, kad Medicinos fakultetas tapo namais užsienio studentams, vaikams iš daugelio šalių ir kultūrų.
Ko norėtumėte palinkėti visoms mūsų mylimos Alma Mater mamoms?
Visoms mamoms pirmiausia norėčiau palinkėti sveikatos. Būkite mylimos ir mylinčios, rūpestingos, jautrios, gebančios paguosti ir atleisti, laukiamos ir laukiančios. Tegul jus visada lanko tik geriausi prisiminimai. Ir te visada sugrįžta į namus visi, kurių laukiate.