Ignas Klėjus. Asmeninio arhyvo nuotrauka
„Jaučiuosi laimingas galėdamas gyvenime turėti tokias viena kitą papildančias veiklas. Ryte esu rezidentas, dirbu gydytojo darbą, o dirbdamas radijuje edukuoju žmones. Man tai – didžiausia laimė ir malonumas“, – sako Vilniaus universiteto šeimos medicinos rezidentas Ignas Klėjus, šiuo metu besidarbuojantis VUL Santaros klinikų Retų ligų koordinavimo centre ir Lietuvos nacionaliniame radijuje – LRT. Pokalbio metu jis papasakojo apie siekį studijuoti mediciną, nuo mokyklos koja kojon šalia žengusią kūrybą, o taip pat ir meilę Tėvynei.
Ar vaikystėje paklaustas, kuo norėtumėte būti užaugęs, įvardindavote mediko profesiją?
Puikiai prisimenu, kad pirmoje klasėje mokytoja paprašė užrašyti, kuo norėtume būti užaugę. Užrašiau, kad norėčiau mokytis dailės akademijoje! Nežinau, kodėl anuomet man atrodė būtent taip, būdamas 1 klasėje vargu, ar turi didelį supratimą apie ateitį. Gal todėl, kad man patikdavo menai, visas mano kaip moksleivio gyvenimas buvo su jais susijęs.
Pasikeitimas įvyko pradėjus mokytis vidurinėje mokykloje ir pastebėjus, kad iš tiesų man sekasi tikslieji mokslai, domina žmogaus sveikata. Tačiau aiškaus lūžio gyvenime, kada nusprendžiau pasukti medicinos keliu, nebuvo. Pirmaisiais metais po mokyklos baigimo man nepavyko įstoti į medicinos studijų programą. Metus studijavau visuomenės sveikatos mokslus, o tada ir vėl bandžiau – antrasis bandymas buvo sėkmingas.
O dabar, štai, sėkmingai baigęs medicinos studijų programą, studijuojate šeimos medicinos rezidentūroje.
Studijuojant mediciną puldavo įvairios mintys, klausimai, ką turėčiau veikti baigęs studijas. Šis klausimas – ką veikti gyvenime? – pradeda persekioti dar mokykloje. Atrodo, kad jau atradai save – įstojai į mediciną, bet po 6 metų studijų ir vėl ateina laikas rinktis, šįkart – specializaciją.
Aš tikrai ilgai mąsčiau, išbandžiau viską, ką tik buvo įmanoma, tačiau nuspręsti buvo labai sudėtinga. Galiausiai paskatintas noro būti arti žmonių, pasirinkau šeimos mediciną. Dirbdamas šeimos gydytoju tu esi pirmasis, į kurį kreipiasi pacientas. Man atrodo, kad nuo šeimos gydytojo priklauso 50 procentų gydymo sėkmės, net jei liga yra kardiologinė, onkologinė ar pan. Mane įkvepia tai, kad šeimos medikas yra neatsiejamas nuo kiekvieno žmogaus sveikatos problemų sprendimo.
Ignas Klėjus. Asmeninio archyvo nuotrauka
Ar sprendimas gilinti žinias ir dirbti šioje srityje buvo impulsyvus, vedinas emocijų ar priešingai – racionalus ir pamatuotas?
Baigęs medicinos studijas padariau metų pertrauką vien todėl, kad suprasčiau, ko iš tikrųjų noriu. Atrodė, kad patiriu labai didelį savo minčių ir socialinį spaudimą. Pastarasis gal net ir neegzistuoja, bet kai visi tavo bendrakursiai renkasi rezidentūros studijas, žino, ką nori toliau veikti, o tu – nelabai...
Nusprendžiau metus skirti apsisprendimui – pradėjau dirbti medicinos gydytoju ir jau po 3 mėnesių žinojau, kad šeimos medicina yra sritis, kurioje norėčiau tęsti tolimesnes studijas. Taip nekantriai laukiau šių stojimų! Stodamas prašyme įrašiau šeimos medicinos rezidentūros studijas kaip vienintelį pageidavimą, buvau dėl jo tvirtai apsisprendęs ir nė kiek jo nesigailiu.
Minėjote, kad menas ir kūryba Jus lydėjo besimokant mokykloje. Anuomet įvyko ir pirmoji jūsų pažintis su darbu radijuje, tiesa?
Mokykla, kurioje mokiausi buvo gana išskirtinė. Turėjome savo radijo stotį, kurios nuolat klausėsi 800 žmonių. Radijo laidos ir muzika tiesiog buvo transliuojama visuose mokyklos koridoriuose, todėl klausytojai, tiesą sakant, neturėjo pasirinkimo. Tad mokykloje prasidėjo mano kūrybinė veikla bei susižavėjimas radiju kaip informacijos perdavimo priemone, galimybe kurti išliekančią vertę turintį turinį.
Studijų metais darbavausi poroje komercinių radijo stočių, o įstojęs į rezidentūrą pradėjau dirbti Lietuvos nacionaliniame radijuje – LRT. Šiuo metu čia vedu laidas, viena iš jų „Sindromas“ – apie medicinos ir sindromų istoriją, jų įtaką sveikatai bei naujausius medicininius sprendimus gydyme.
O darbas radijuje Jums labiau hobis ar „atsvara“ mediko profesijai?
Jaučiuosi laimingas galėdamas gyvenime turėti tokias viena kitą papildančias veiklas. Ryte esu rezidentas, dirbu gydytojo darbą, o dirbdamas radijuje labiau edukuoju žmones. Man tai – didžiausia laimė ir malonumas.
Norėčiau, kad radijas visada būtų mano gyvenime, kiek tai leis mano pagrindinė profesija. Kaip jau minėjau, šeimos gydytojo profesija mane sužavėjo tuo, kad jis yra arti žmogaus. Man atrodo, kad su radiju yra lygiai taip pat – jis visuomet arti žmogaus. Tikiuosi, kad mano laidos pasiekia savo tikslą.
Ignas Klėjus. Asmeninio archyvo nuotrauka
Kadangi kalbamės Lietuvos valstybės atkūrimo dienos kontekste ir žinau, kad tautiškumas bei lietuvybė Jums turi ypatingą prasmę, negaliu nepaklausti – kas labiausiai prisidėjo prie meilės Tėvynei augimo Jumyse?
Ją manyje augino patriotiška, pilietiška aplinka, mokykloje ugdomas pilietiškumas. Man atrodo, kad būtent dabar jo ugdymui ir skatinimui mokyklose yra skiriamas dar didesnis dėmesys. Per pastarąjį dešimtmetį įvykęs pokytis buvo milžiniškas ir tai didele dalimi įvyko mūsų pačių pastangomis. Manau, kad aplinka, kurioje gyvename pastaruosius kelis metus labai gerai pilietiškumą atskleidžia ne kaip atsidavimą valstybei kaip teritoriniam vienetui, bet valstybei kaip visuomenei.
Paminėjote, kad pilietiškumo ugdymui mokyklose veikiausiai šiandien skiriama daugiau dėmesio nei anksčiau. Visgi, galimai šiandien moksleiviai save būtų linkę mieliau įvardinti ne Lietuvos, o pasaulio piliečiais.
Galbūt tame yra tiesos, gal tokių žmonių dabar būtų daugiau nei prieš 10 metų. To priežastis galėtų būti išaugę galimybės nuvykti į kitas valstybes, „pamatyti pasaulio“. Taip pat labiau išvystyta ir globali tapo skaitmeninė erdvė. Pavyzdžiui, prieš dešimtmetį socialiniai tinklai dar tik kūrėsi, o šiandien jaunas žmogus gali naudotis globaliais socialiniais tinklais. Galimybės šiandien yra didžiulės. Bet aš manau, kad net jeigu save identifikuoji kaip pasaulio pilietį, tuo pačiu esi ir Lietuvos pilietis – čia yra neatsiejami dalykai.
Ar esate laimingas matydamas Lietuvą tokią, kokia ji yra dabar? Ir ar savo ateitį siejate su Lietuva?
Žiniasklaida pastarąsias savaites ar mėnesius rašo, kad Lietuva dabar gyvena geriausią laikotarpį, kokį tik yra kada nors gyvenusi. Man atrodo, kad esame aukščiausiame taške, todėl kalbant apie savo ateitį, aš mąstau tik apie Lietuvą.
Nepasakyčiau, kad manęs nedomina užsienis. Tačiau neatmenu galimybės, kad pabaigęs rezidentūrą išsikelsiu gyventi į mažą miestelį, kuriame, galbūt, net nesu buvęs – jame keletą metų padirbėsiu, pabandysiu susipažinti su tokia Lietuva, kokia nebuvau pažįstamas.
Galimybės Lietuvoje yra didelės ir man atrodo, kad mes jas jau atrandame. Daug jaunų žmonių atranda mažus miestus, susižavi galimybe išbandyti lėtesnį gyvenimą ir susipažinti su aplinka, kurioje niekada nebuvai.