Prof. E. Lesinskas. VU MF nuotrauka
Klausa, tai – jutimas, kuriam neskiriame daug dėmesio ir rimčiau susimąstome tik jam sutrikus. Arba kitaip tariant, priežasčių imame ieškoti tuomet, kai pastebime nebegirdintys taip gerai kaip kad girdėjome anksčiau. Tad kokie veiksniai dažniausiai pažeidžia klausą? Kokiais būdais klausą galima saugoti? Ir galiausiai, ar yra būdų, kuriais būtų galima atstatyti pažeistą klausą? Apie tai kalbėjomės su Santaros klinikų Ausų, nosies ir gerklės ligų centro vadovu, otorinolaringologu-otochirurgu prof. Eugenijumi Lesinsku.
Bene dažniausia klausos nusilpimo priežastis – triukšmas
„Klausos organo funkciją gali žaloti daugybė skirtingų veiksnių: triukšmas, tarša, medikamentai ar virusiniai susirgimai. Šių veiksnių veikiamos jautrios klausos nervų ląstelės ima veikti prasčiau arba žūsta. Taigi, silpnėja asmens klausa“, – teigė prof. E. Lesinskas. Visgi, pašnekovo teigimu, reikšmingiausias faktorius iš išvardintųjų, kuris tampa klausos nusilpimo priežastimi, tai – triukšmas: „Triukšmo poveikis klausai priklauso nuo triukšmo intensyvumo ir trukmės. Tai reiškia, kad gali būti lygiai taip pat pavojingas sekundės dalį trunkantis garsas (pavyzdžiui, sprogimas) ir visą darbo dieną trunkantys pramoniniai ūžesiai besidarbuojantiems gamyklose be klausos apsaugos priemonių ir kt.“
Taip pat klausai pavojingos gali būti ir kai kurios laisvalaikio veiklos, pavyzdžiui, muzikos klausymasis naudojant ausines. Dar visai neseniai – juokais ar rimtai – jis buvo įvardijamas kaip paauglių pandemija. „Klausos pažeidimo lygis priklauso nuo to, kiek garsiai ir kaip intensyviai klausoma. Muzikos garsumas neretai pasirenkamas ir atsižvelgiant į aplinkybes. Pavyzdžiui, moksleivis vyksta troleibusu į mokyklą, jame bendras triukšmo lygis siekia 80 decibelų (dB). Tai reiškia, kad jis stengsis muziką garsinti tiek, kad ji „permuštų“ išorinį triukšmą. Klausytis muzikos pakankamai dideliu garsu gali būti pavojinga ir pusvalandį-valandą per dieną“, – sakė prof. E. Lesinskas.
Pasak jo, prieš 10-metį Lietuvoje atliktu tyrimu buvo siekiama išsiaiškinti, kiek garsiai yra pratę muzikos klausytis mokiniai: „Matavome vaikams priimtiną garso lygį. Paaiškėjo, kad iki 80 proc. iš jų, visgi, muzikos klausosi per garsiai. Teigiama, kad maždaug 15 proc. paauglių, gyvenančių išsivysčiusiose Vakarų valstybėse, klausa jau nebeatitinka normos. Tiesa, to jie kol kas nejaučia, šis pažeidimas išryškės tuomet, kai prasidės amžiniai klausos pokyčiai – socialinį neprigirdėjimą jis įgis kur kas greičiau nei kiti“.
Kiekviena situacija turėtų būti vertinama individualiai
Pasak Ausų, nosies ir gerklės ligų centro vadovo prof. E. Lesinsko, pernelyg garsiu muzikos klausymasis naudojant ausines yra tuomet, kai jį girdi šalia esantis žmogus: „Gamintojai irgi šiek tiek apsidrausdami į įrenginius įmontuoja garso ribotuvus. Tokiu būdu užtikrinama, kad pernelyg stiprus garsas nepažeistų klausos. Visgi, net ir tokiame įrenginyje muzikos klausymasis maksimaliu garsu gali būti žalingas klausai“.
„Mūsų aplinkos garsų lygis apibrėžiamas decibelais. 0 dB matuojamas tyliausias garsas, kurį galime išgirsti. Šnabždesys, lengvas miško ošimas siekia 30 dB, šnekamoji žmogaus kalba 40–50 dB. Tuo tarpu kūdikio verksmas, šuns lojimas siekia 80 dB, grandininio pjūklo veikimas – 90 dB, o garsas naktiniame klube gali siekti ir 100–105 dB. Įdomu tai, kad miesto foninis triukšmas, kurio dažnai net nepastebime, siekia 60 dB“, – sakė pašnekovas.
Pokalbio metu profesorius ne kartą pažymėjo, kad kiekvienas asmuo turėtų būti savo sveikata suinteresuotas rūpintis pats ir kiekvieną potencialiai rizikingą situaciją turėtų įvertinti individualiai. Tuo tarpu dėl vaikų ar paauglių dalyvavimo triukšmingose laisvalaikio veiklose (motosportas, vandens sportas ir kt.) turėtų nuspręsti jų tėvai. „30 minučių triukšmingoje aplinkoje – saugus laikas. Tai tikrai nereiškia, kad triukšmingoje aplinkoje ilgesnį laiką pabuvęs asmuo prikurs. Tačiau tie, kurie yra rizikos grupėje dėl, pavyzdžiui, genetiškai silpnesnio klausos nervo, gali susidurti su atitinkamomis pasekmėmis. Kol nenukenti, tol šiuo atveju, apie tai ir nesužinai. Kas metus dėl triukšmo ir kitų priežasčių Lietuvoje prikursta apie 1000 žmonių“, – teigė jis.
Ar pažeista klausa – atstatoma?
Klausos pažeidimai įprastai yra skirstomi į staigius ir lėtinius pažeidimus. Pasak prof. E. Lesinsko, lėtinio klausos pažeidimo sukurtos pasekmės yra negydomos: „Būdų, galinčių atstatyti klausą nėra, nes nuo nuolatinio žalojančio triukšmo poveikio vystosi degenaracija. Tai reiškia, kad klausos ląstelė keičia savo cheminę struktūrą, keičiasi fizikinės, membranos ir kt. Taigi, ji nebegali ir nebegalės veikti taip gerai, kaip anksčiau“.
Tuo tarpu staigus klausos netekimas yra atstatomas per 50 proc. dėl apkurtimo besikreipiančių žmonių. „Būna, kad žmogus apkursta per vieną dieną. Kartais priežastis yra aiški, kartais jos kilmė – nežinoma. Tokie pacientai yra guldomi į ligoninę ir jeigu pažeidimas nėra senesnis kaip 2 mėnesiai (geriausiai, žinoma, tą pačią dieną ar tą pačią savaitę), galima tikėtis, kad neigiamas pasekmes pavyks išgyvendinti. Apie pusei su tokia problema susidūrusių žmonių galime pagelbėti, kitai pusei – deja, nebe“, – pažymėjo profesorius.
Visgi, pokalbiui besibaigiant, pašnekovas pasidžiaugė, kad šiandien visiškai abejomis ausimis negirdinčiam žmogui gali būti atstatyta klausa kochlearinės implantacijos pagalba: „Būna, kad žmogus dėl vienų ar kitų priežasčių apkursta abiem ausimis. Tuomet jis nebegali dirbti mėgstamo darbo, turi skaityti iš lūpų, mokytis gestų kalbos. Be to, skaičiuojama, kad kasmet Lietuvoje gimsta maždaug 20-30 klausos negalią turinčių vaikų, kurie kochlearinių implantų dėka gali gyventi visavertį gyvenimą. Taigi, galimybė grąžinti kurčiajam klausą – stebuklas mūsų specialybėje. Ji atsirado maždaug prieš 30 metų ir technologiškai tobulėjant, ji tapo kasdiene operacija, kuri Lietuvoje (kaip ir visoje Europos Sąjungoje) yra kompensuojama“.
Prof. E. Lesinskas. VU MF nuotrauka