Šių metų gruodžio 2 d. 14 val. prie Didžiosios auditorijos vyks parodos „Semmelweis‘o simbolis“ atidarymas.
Paroda parengta Vilniaus universiteto Medicinos fakultetui bendradarbiaujant su Vengrijos ambasada bei Semmelweis‘o Medicinos istorijos muziejumi (Budapeštas, Vengrija). Ji skirta vokiečių kilmės Vengrijos gydytojui, akušeriui, ginekologui, antiseptikos pradininkui Ignacui Filipui Semmelweis‘ui.
Kaip ir daugelyje mokslo istorijos sričių, medicinos istorijoje daugiausia kalbama apie atradimus, mokslinių krypčių pokyčius, tyrinėjimus ir argumentavimą. Joje retai atsižvelgiama į asmeninius išgyvenimus arba mokslininkų ir gydytojų gyvenimo vingius. Kam rūpi, ar William’as Harvey’us buvo laimingai vedęs, kai jis 1629 m. pirmasis aprašė kraujotakos sistemą? Arba kokia buvo L. Pasteur’o psichinė sveikata, kai jis 1865 m. paskelbė pirmąjį leidinį bakteriologijos tema? Tačiau Ignaz’o Semmelweis’o, kuris 1847 m. nustatė gimdyvių karštinės priežastį ir įdiegė patikimas profilaktikos priemones, gyvenimas priskiriamas aktualioms medicinos istorijos temoms nuo pat 1865 m., kai jis mirė psichiatrijos ligoninėje.
Kodėl taip yra? Kuo žmones taip patraukė šis tragiškas gydytojo likimas? Kas mus jaudina, kai išgirstame istoriją žmogaus, kuris energingai pasisakė už pažangesnes naujoves ir, nepaisant geriausių ketinimų bei stulbinančių rezultatų, nesugebėjo įtikinti amžininkų medikų bendruomenės?
Šioje, 10-ies stendų, parodoje apžvelgiamas I. Semmelweis’o atradimas bei jo išskirtinė svarba medicinai, tačiau kartu joje pasakojama apie tai, kodėl šis žmogus po savo mirties išgarsėjo kaip „Motinų gelbėtojas“.