Profesorė Olga Belousova, vaikų gastroenterologė iš Charkivo (Ukrainos), į Lietuvą atvyko praėjus lygiai metams po prasidėjusio plataus masto karo Ukrainoje. Miestui ir universitetui patekus į fronto liniją, profesorė, prieš tai visus metus gyvenusi ir dirbusi Charkive, turėjo palikti savo gimtą miestą ir šalį. Šiais metais profesorė gavo Tarptautinio švietimo instituto (angl. IIE) stipendiją, persikėlė gyventi į Vilnių bei pradėjo darbuotis Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto (VU MF) Vaikų ligų klinikoje. Profesorės žodžiais, atvykimas į Lietuvą jai buvo kaip „šilta vonia po žvarbios dienos“. Žinia, profesorei jau kartą teko lankytis Vilniaus mieste, o taip pat ir Vilniaus universitete: 2019 m. ji skaitė pranešimą Europos pediatrų akademijos globojamame 4-ajame Baltijos šalių pediatrų kongrese, Solidarumo simpoziume. „Nesitikėjau, kad kitą kartą šiame gražiame mieste lankysiuosi tokiomis siaubingomis aplinkybėmis. Tačiau labai džiaugiuosi, kad atvykau čia, į Lietuvą – šalį, kuri labai panaši į Ukrainą. Manau, mus sieja ne tik istorija, tačiau ir bendras požiūris, moralinės vertybės ir abipusė pagarba vieni kitiems“, – dalinosi įspūdžiais profesorė.
Prof. Olgos Belousovos asmeninio archyvo nuotrauka.
Profesore, nors Lietuvoje vizituojate dar neilgai, tačiau galbūt spėjote sužinoti ką nors naujo apie mediciną, jos praktiką ir technologijas ar sveikatos priežiūros sistemą? Kuo skiriasi Lietuvos gydytojų moksliniai tyrimai ir darbas nuo ukrainiečių?
Dar tik bandau apsiprasti naujoje vietoje ir prisitaikyti prie kitokio gyvenimo. Susipažinau su Pediatrijos centro, kuriame dirba mano mentorius ir draugas profesorius Vaidotas Urbonas, struktūra ir darbuotojais. Buvau kartu su juo apžiūrose. Taip pat buvau išvykoje į Santaros klinikų Neonatologijos centrą ir dalyvavau Akušerijos ir ginekologijos centro 30-ečio šventėje. Jūsų ligoninės atrodo fantastiškai, viskas labai gerai apgalvota, man atrodo, kad jos labai patogios pacientams. Su dideliu susidomėjimu (ir, tiesą sakant, pirmą kartą gyvenime) apsilankiau Donorinio motinos pieno banke, kuris man paliko didelį įspūdį: švara, jaukumas, patogumas, patalpų funkcionalumas ir, svarbiausia, darbuotojų meilė bei atsidavimas darbui. Apskritai, žmonėms, gydytojams, kolegoms tenka atskira emocija mano įspūdžių paletėje. Vilniuje gyvena ir dirba nepaprastai draugiški žmonės. Prof. Arūną Valiulį ir prof. Vaidotą Urboną pažįstu jau seniai, o dabar susipažinau ir su kitais kolegomis: Neonatologijos centro direktoriumi Arūnu Liubšiu, Naujagimių skyriaus vedėja dr. Ingrida Pilypiene, kurie yra tikri savo darbą mylintys profesionalai.
Pereikime prie karo Ukrainoje temos. Ar karas pakeitė jus kaip žmogų ir kaip gydytoją?
Karas – labai sunki tema. Jis negrįžtamai pakeičia ir žmones, ir vietas. Pamenate, kai prasidėjo Covid-19 pandemija, visi vieni kitiems sakė, kad pasaulis jau niekada nebebus toks, koks buvo? Taigi nežinau, kaip dėl Covid-19, bet po šio siaubingo, nežmoniško, kruvino karo pasaulis tikrai niekada nebebus toks pat. Bent jau mums, ukrainiečiams. Neįsivaizdavome, kad XXI amžiuje per vieną dieną galima prarasti viską... Akimirka – ir tu neturi namų, akimirka – ir sprogsta tavo ligoninė, kurioje dirbai, universitetas, kuriame mokeisi, mokykla, vaikų darželis, dingsta parkai, paminklai, kuriuos prisimeni iš vaikystės, teatras, į kurį eidavai su tėvais... Miršta tavo draugai. Tačiau baisiausia – vaikų kančios. Visus metus nuo 2022 m. vasario 24 d. iki 2023 m. vasario 24 d. dirbau kaip paprasta gydytoja vaikų klinikoje, konsultavau ir teikiau pagalbą pabėgėlių vaikams, kuriuos tėvai išvežė iš apšaudomų okupuotų teritorijų... Ne, mano pasaulis tikrai niekada nebebus toks pat.
Ar apskritai įmanoma palyginti, kokia buvo medicina prieš karą ir kokia ji yra karo metu?
Taikos meto medicina akimirksniu perėjo į karo režimą. Prasidėjus karui, karinės ir civilinės medicinos tinklai buvo sujungti. Užsienio gydytojai atvyksta mokyti ukrainiečių specialistų, kaip padėti kare. Medicinos reikmenų trūkumas kėlė sunkumų, susijusių su būtiniausių sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumu. Nutrūkus prevencijos, diagnostikos ir gydymo paslaugų teikimui, padidėjo ligų neigiamų padarinių rizika ir iškilo grėsmė gydymo tęstinumui. Daug sveikatos priežiūros įstaigų yra arba konflikto zonose, arba okupantų kontroliuojamose teritorijose, todėl sveikatos priežiūros sistema yra pažeidžiama dėl suniokotos infrastruktūros ir kitokių rimtų sutrikdymų. Todėl kai kuriose vietovėse vaistų, sveikatos priežiūros įstaigų ar sveikatos priežiūros darbuotojų prieinamumas yra ribotas arba jo iš viso nėra. Pirmaisiais karo mėnesiais siuntimų diagnostiniams tyrimams atlikti buvo 90 % mažiau. Palyginti su 2021 m. kovo mėnesiu, vaikų skiepijimo lygis sumažėjo 60 % (nors jis ir taip buvo žemas). Perpus sumažėjo žmonių, kuriems buvo suteiktas onkologinis gydymas. Žmonės buvo priversti nutraukti net pradėtą gydymą.
Be to, beveik pusė kalbintų žmonių susidūrė su problemomis, susijusiomis su galimybe apskritai gauti medicininę pagalbą – vaistai brangūs ir reikia naudotis privačios mokamos medicinos paslaugomis. Sunku buvo ir dėl to, kad skurdo lygis Ukrainoje smarkiai išaugo: remiantis Pasaulio banko prognozėmis, kurios buvo pateiktos 2022 m. lapkričio mėnesį, jis padidėjo nuo 5,5 % 2021 m. iki 25 % 2022 m. Dėl išaugusių kainų arba vaistų trūkumo vaistinėse, kas penktas ukrainietis negali gauti reikiamų vaistų.
Diena Ukrainos gydytojo gyvenime karo sąlygomis: kaip ji atrodo? Su kokiais sunkiausiais dalykais tenka susidurti Ukrainos gydytojams?
Sąlygos ir situacija Ukrainoje labai skiriasi, nes neįmanoma palyginti to, su kuo susiduria karo gydytojai, teikiantys skubiąją pagalbą mūšio lauke, ir gydytojai, dirbantys kitose šalies vietovėse, kuriose situacija tai pat labai skirtinga. Pavyzdžiui, Charkivas, Zaporožė, Mykolajivas ir kiti miestai, kurie nuolat yra apšaudomi okupantų, ir, tarkime, Užhorodas, Černivciai, kurie yra gerokai toliau nuo fronto linijos. Nuo karo pradžios iki pastarojo meto nuomojausi kambarį ir dirbau Užhorode. Žinoma, kasdien susidurdavau su didžiuliu žmonių sielvartu, tragedijomis, sužeistais vaikais, bet tai jau kitokia patirtis, kitokio laipsnio sąlytis su karu. Fiziškai gydytojo, kaip ir bet kurio kito ukrainiečio, nusprendusio pasilikti šalyje, gyvenimas yra labai sunkus. Teikti medicininę pagalbą trukdė ne tik išpuoliai prieš pačias ligonines, bet ir vandens trūkumas, taip pat dėl bombardavimo nutrūkęs elektros energijos tiekimas. Dabar sunaikinta daugiau kaip 80 % energetikos sistemos. Regione, kuriame gyvenau, elektra buvo tiekiama tik 4 valandoms per parą, dažniau naktį, o šildymo iš viso nebuvo. Greitai paaiškėjo, kad generatorių galios užtenka tik operacinėms ir intensyviosios terapijos skyriams. Likusiose vietose elektros nebuvo ištisas dienas.
Vis dėlto, fiziniai sunkumai yra niekis, palyginti su mirtimi, skausmu ir sielvartu, kurių liudininkais teko būti.
Gydytojo profesija laikoma viena prestižiškiausių pasaulyje. Kaip manote, ar karas Ukrainoje pakeitė požiūrį į tai, ką reiškia būti gydytoju?
Be jokios abejonės, taip. Manau, kad gydytojas – tai asmuo, kuriam tenka didžiulė atsakomybė. Atrodo, kad teoriškai visi tai suprantame, tačiau realus gyvenimas skiriasi nuo gražių teisingų frazių. Gydytojo profesija peržengia balto chalato ir medicinos kabineto ribas.
Didžiuojuosi, kad mano vienintelė dukra, kuri kartu su manimi buvo priversta bėgti nuo karo, baigė vidurinę mokyklą svetimame mieste, išlaikė egzaminus ir tapo medicinos studente. Taip, ji vis dar studijuoja internetu, mes vis dar neturime galimybės grįžti namo, ir aš dėl to labai nerimauju. Ukrainoje gydytojo profesija nėra prestižinė ir labai gerai apmokama. Veikiau ši profesija – labai sudėtinga ir kelianti daug streso. Mano dukrai nelengva studijuoti, kai pasaulis aplink ją griūva, tačiau tai buvo jos sąmoningas sprendimas ir svajonė, noras padėti žmonėms. Labai ja didžiuojuosi!
Ką dar galima padaryti, kad Ukrainai būtų teikiama geresnė parama, nesvarbu, ar medicinos srityje, ar tiesiog civiliams gyventojams?
Jūsų šalis teikia nepaprastą paramą. Ji matoma tiesiogine prasme visur. 2022 m. spalio pradžioje, remiantis JT Pabėgėlių agentūros ir naujausiais Reintegracijos ministerijos skaičiavimais, nuo vasario 24 d. mūsų šalį paliko daugiau nei 10 mln. žmonių. Daug moterų ir vaikų atsidūrė Lietuvoje, kuri tam tikram laikui tapo jų antraisiais namais. Esu tikra, kad vietos gyventojams ši situacija taip pat nėra lengva. Vienintelis dalykas, kurio norėčiau visų paprašyti, tai elgtis su pabėgėliais supratingai. Daugelis migrantų patiria didžiulį stresą, ukrainiečiai yra labai traumuoti, galbūt jie ne visada pastebi, kad lietuviai taip pat patiria diskomfortą, susijusį su tokia masine migracija. Galiu jus patikinti, kad ukrainiečiai yra labai taikūs, malonūs ir protingi žmonės, o problemos, kurios gali kilti dabar, kyla tik dėl psichologinių traumų. Tačiau visą gyvenimą būsime dėkingi kiekvienam iš jūsų už šilumą, kurią dovanojate mums ir mūsų vaikams. Niekada to nepamiršime.