„Jau pusantrų metų Ukrainoje vyksta karas, kurio metu vis pranešamos naujienos apie Ukrainos atominėms elektrinėms kylančias grėsmes. Pirmaisiais karo mėnesiais kalbėta, kad okupantai rengia įtvirtinimus Černobylio apylinkėse (įdomu, ar jie suvokė apie jų pačių sveikatai kylančias grėsmes?), o pastaruoju metu vis daugiau kalbama apie galimą pasiruošimą susprogdinti didžiausios Europoje Zaporižios AE reaktorius. Vien karinės technikos dislokavimas ir panaudojimas tokiame objekte – labai pavojingas, o ką jau tuomet kalbėti apie sprogmenų įrengimą... Tai – sunkiai suvokiama“, – apie Zaporižios AE avarijos rizikas kalbamės su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto (VU MF) Sveikatos mokslų instituto Visuomenės sveikatos katedros dėstytoju, Radiacinės saugos centro atestavimo komisijos nariu doc. dr. Donatu Ausčiu.
Kokia šiuo metu yra situacija su Zaporižios AE avarijos rizikomis? Kuo ta situacija skiriasi nuo buvusio Černobylio atvejo?
Anot specialistų, Zaporižios AE atveju rizika yra šiek tiek mažesnė. Taip yra dėl kelių priežasčių. Visų pirma, Černobylio AE reaktoriai buvo kitokio tipo: taip vadinamus branduolinio kuro „strypus“ supo grafito klojiniai. 1986 m. sprogus Černobylio AE, vyko degimas ir radioaktyvių medžiagų išmetimas į aplinką, įskaitant ir tą patį grafitą, kuris dalyvauja branduolinėse reakcijose. Kalbant apie Zaporižios AE – ten nėra grafito, vietoje jo – vanduo: pakilus temperatūrai, vanduo pradėtų virti ir susidarytų „burbuliukai“, dėl kurių reaktoriaus galia sumažėtų, ir branduolinė reakcija sulėtėtų. Kitas dalykas – Zaporižios AE reaktoriai jau ilgą laiką yra išjungti, dėl to radioaktyvių medžiagų – ženkliai sumažėję. Taigi Zaporižios AE atveju situacija žymiai saugesnė. Vis tik, reikia turėti mintyje, kad radioaktyvios medžiagos yra radioaktyvios nuolatos, kitaip tariant, radioaktyvumo „neišjungsi“, ir jos gali pasklisti plačioje teritorijoje. Kitas dalykas – minėtas aušinimui skirtas vanduo taip pat gali būti radioaktyvus.
Remiantis Tarptautinės atominės energijos agentūra, didžiausios rizikos atveju, t. y. įvykus tyčiniam susprogdinimui, didelės teritorijos taptų užterštos radioaktyviomis medžiagomis: jos galimai patektų į upes, augalus, gyvūnus, maistą, gruntinį vandenį, taigi – ir į žmogaus organizmą. Kitaip sakant, įsitrauktų į mitybos grandines. Apšvita taip pat gali paveikti išoriškai: dūmai kartu su radioaktyviomis medžiagomis pakiltų į orą ir leistųsi ant įvairių paviršių – tų pačių augalų, gyvūnų, žmogaus odos... Dalis radioaktyvių medžiagų gali absorbuotis į žmogaus organizmą, jų taip pat galima įkvėpti per plaučius. Bet kokiu atveju pasekmės – galimi rimti sveikatos sutrikdymai.
Kas yra jonizuojanti spinduliuotė? Kokių rūšių ji būna ir kuri iš jų – pavojingiausia?
Radioaktyvios medžiagos gali skleisti keturių pagrindinių rūšių spinduliuotę: tai – alfa dalelės, beta dalelės (beta plius ir beta minus), gama spinduliuotė ir neutronai. Jeigu kalbame apie išorinę apšvitą, kai esama žmogaus, ir iš išorės kažkas spinduliuoja į jį, tuomet patys pavojingiausi – neutronai ir gama spinduliuotė, kadangi jos – pačios skvarbiausios, „eina“ kiaurai per žmogaus organizmą ir sąveikauja su ląsteles sudarančiais atomais ir molekulėmis. Labai stiprios spinduliuotės atveju gali išsivystyti organų veiklą sutrikdanti ar netgi mirtina spindulinė liga. Tačiau jeigu esama dideliu atstumu nuo spinduliuotę skleidžiančio šaltinio ar tik trumpą laiką, tokiu atveju spindulinė liga retai kada išsivysto. Tuo tarpu kitos, beta ir alfa dalelių, spinduliuotės yra daug mažiau skvarbios. Pavyzdžiui, alfa spinduliuotę galima sustabdyti tiesiog uždengus šaltinį popieriaus lapu. Iš pirmo žvilgsnio alfa spinduliuotė gali pasirodyti ne tokia pavojinga. Ir vis dėlto: per popieriaus lapą ji neprasiskverbia ne be priežasties, o dėl to, kad sąveikauja praktiškai su viskuo, ką tik „sutinka“ savo kelyje.
Palyginus su alfa dalelėmis, gama spinduliuotė, nors sąveikauja žymiai mažiau ir jos gaunama dozė taip pat būna mažesnė, yra labai skvarbūs. Tad jeigu alfa dalelės veiktų mus iš išorės – lyg ir nieko baisaus nenutiktų, jos neprasiskverbtų į gilesnius organizmo sluoksnius, bet jeigu jos patektų į žmogaus organizmą, pavyzdžiui, suvalgytume užteršto maisto, išgertume užteršto vandens ar įkvėptume į plaučius, tokiu atveju jos – ypač žalingos, kadangi pažeistų visas aplinkines ląsteles, kurios paprasčiausiai žūtų. Taigi spinduliuočių poveikis yra skirtingas: alfa dalelės – pačios pavojingiausios, bet tik tuo atveju, jeigu patenka į žmogaus organizmo vidų. Didžiausią dėmesį vis tik reikėtų kreipti į gama daleles bei neutronus, kurie yra labai skvarbūs ir gali paveikti žmogaus organizmą, net jeigu spinduliuotės šaltinis, palyginus, toli.
Doc. dr. Donatas Austys / MF archyvo nuotr.
Kokios yra jonizuojančios apšvitos grėsmės sveikatai? Kokių amžiaus grupių žmonės labiausiai pažeidžiami?
Labiausiai pažeidžiami yra vaikai ir senyvo amžiaus žmonės. Vaiko organizmas yra besivystantis, ląstelės dauginasi labai greitai: iš vienos ląstelės, tarkime, turi pasidaryti 1000 ląstelių, bet jeigu ta viena ląstelė mutuos, labai greitai iš jos pasidarys daug „blogų“ ląstelių, jeigu žus – organizmas potencialiai neteks didelio ląstelių skaičiaus. Su senyvo amžiaus žmonėmis – atvirkštinė situacija: kiekviena ląstelė brangi, mat visi procesai organizme yra sulėtėję. Pažeisti senyvo amžiaus žmogaus organai sunkiai atsistato. Patys atspariausi apšvitai – darbingo amžiaus žmonės.
Ilgalaikis jonizuojančios spinduliuotės poveikis būna dvejopas. Jeigu žūva daug ląstelių, poveikis pasireiškia labai greitai. Tokiu atveju atsiranda spindulinės ligos tikimybė (požymiai – galvos skausmai, plaukų slinkimas, traukuliai, kraujavimas tiek iš virškinamojo trakto, tiek kitų organų, kitaip tariant, sunkiai sutrikdoma organų veikla). Gavus dideles apšvitos dozes žmogus gali numirti labai greitai – net per kelias minutes. Kitas atvejis – kada gaunamos mažos dozės: daug ląstelių išgyveno, tačiau kai kurios iš jų mutavo. Tuomet ilgalaikis poveikis pasireiškia onkologiniais susirgimais: atsiranda navikinės ląstelės, jos dalijasi, jų skaičius didėja, navikas plečiasi, pradeda spausti aplinkinius organus ir sutrikdoma jų veikla, gali susidaryti metastazės, ir žmogus, jeigu gydymas nesėkmingas, miršta. Taigi didelių dozių atveju žmogus numiršta labai greitai, mažesnių – onkologiniai susirgimai išsivysto, tarkime, per 8-10 metų. Žinoma, gali išsivystyti ir ne onkologinių susirgimų, pavyzdžiui, katarakta ar kitos ligos.
Kaip gyventojai gali apsisaugoti ar sumažinti jonizuojančios apšvitos poveikį? Kaip reaguoti, ištikus branduolinei avarijai, ką gyventojai turėtų daryti pirmiausia?
Apsauga, iš tiesų, yra įvairi: užsidarymas patalpose, mažinant oro patekimą iš lauko į vidų, iš atsakingų institucijų gali ateiti nurodymai nevartoti konkrečių maisto produktų ar vandens (paviršinio), taip pat – nurodymai dėvėti respiratorius. Tačiau tai – kraštutiniai atvejai. Jeigu įvyktų Zaporižios AE avarija, manoma, kad radioaktyvios medžiagos į aplinkines valstybes nepatektų (dėl minėtų kitokio tipo reaktorių, taip pat fakto, kad jie yra ilgą laiką išjungti), be to, mus skiria daugiau nei 900 km. Žinoma, tikimybė visada išlieka. Kita vertus, su radioaktyviomis medžiagomis mes susiduriame kiekvieną dieną, ir kiekvieno žmogaus organizme jų yra. Taigi panikuoti nereikia, tiesiog turėti mintyje ir būti pasiruošusiam nelaimės atveju. Čia svarbu paminėti jodo tabletes: daugeliui žmonių neaišku, kam jos skirtos, kaip veikia ir kada jas reikia vartoti. Visų pirma, jodo tabletes reikia vartoti tik tada, kada toks nurodymas gaunamas iš atsakingų institucijų. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad jos neapsaugo nuo bet kokio jonizuojančios spinduliuotės poveikio – jos apsaugo tik skydliaukę ir tik nuo radioaktyvaus jodo, kad šio joje neprisikauptų, kadangi iš viso žmogaus organizmo būtent skydliaukėje jodo prisikaupia daugiausia. Jeigu skydliaukėje susikaupia ne radioaktyvus jodas, tai nėra kenksminga, tačiau patekus radioaktyvaus jodo, jau kyla didelė rizika sveikatai, nes vienoje organizmo vietoje susidaro didelė radioaktyvių medžiagų koncentracija. Išgėrus jodo tabletę, radioaktyvus jodas į skydliaukę patekti nebegali – ją būna užpildęs „stabilus“ jodas. Pasak Radiacinės saugos centro, Zaporižios AE avarijos atveju kalio jodido tablečių Lietuvos gyventojams gerti greičiausiai netektų, tačiau jų turėti ir būti pasiruošusiam – reikėtų.
Kur gyventojai gali ieškoti informacijos apie esamą radiacinį foną Lietuvoje bei rekomendacijų, kaip elgtis ištikus nelaimei?
Pagrindinis informacijos šaltinis – Radiacinės saugos centras. Tai įstaiga, pavaldi Sveikatos apsaugos ministerijai. Būtent Radiacinės saugos centras stebi jonizuojančios spinduliuotės foną Lietuvoje (išdėstyti detektoriai, modeliuojamos įvairios situacijos ir t. t.). Internetinėje Radiacinės saugos centro svetainėje pateikiama daug aktualios informacijos apie tai, kaip elgtis ištikus branduolinei avarijai, taip pat dalinamasi įvairių atliktų tyrimų duomenimis.