Dr. Rokas Šerpytis – Vilniaus universiteto ligoninės „Santaros klinikos“ (VUL SK) gydytojas kardiologas, šių metų gegužės 16 d. sėkmingai apgynęs disertaciją tema „Mikrocirkuliacijos tyrimai kritinės ir nekritinės miokardo išemijos atvejais“ medicinos mokslo krypties daktaro laipsniui gauti. Su gydytoju kalbamės apie jo atliktą disertacijos tyrimą ir doktorantūros studijų Vilniaus universiteto Medicinos fakultete (VU MF) patirtį.
Apie ką yra Jūsų disertacija ir kuo ji aktuali visuomenei?
Kardiologijoje mikrocirkuliacijos tyrimai yra be galo svarbūs. Nors per paskutinius 50 metų širdies ir kraujagyslių ligomis sergančių žmonių išgyvenamumas labai pagerėjęs, pastaruoju metu išgyvenamumo rodikliai pasiekė taip vadinamą „plateau“ stadiją. Todėl savo disertacijoje tyriau, kaip vystosi skirtingos širdies patologijos, kaip padaryti įtaką mikrocirkuliacijos funkcijai ir pagerinti bendrus išgyvenamumo rodiklius. Kitas mano tyrimų objektas – kardiogeninio šoko išsivystymas. Žinia, visuomenė sensta, vis daugiau žmonių, išgyvenusių po miokardo infarkto, suserga kardiogeniniu šoku ir toliau jiems tenka gyventi su širdies nepakankamumu. Tokiais atvejais gydymo rezultatai dažniausiai būna pakankamai prasti. Tirdami mikrocirkuliacijos sritį mes ir ieškome patofiziologinių mechanizmų, bandydami užkirsti kelią kardiogeninio šoko progresavimui.
Doktorantūra – intensyvus 4 metų laikotarpis. Su kokiais iššūkiais teko susidurti rašant disertaciją? Kas motyvavo nepasiduoti ir judėti pirmyn?
Rašant disertaciją ir atliekant mokslinius tyrimus reikia turėti kantrybės ir pasiryžimo. Doktorantūra tikrai daug pareikalauja tiek iš doktoranto, tiek iš jo šeimos: vienu kartu ir dirbi pagrindinį gydytojo darbą, ir rašai disertaciją, ir užsiimi moksliniais tyrimais, galbūt visai nesusijusiais su disertacijos tema. Tai sunku, reikalingas nuolatinis balansavimas tarp darbo, mokslo, šeimos ir laisvalaikio. Reikia labai gerai susiplanuoti savo laiką. Žinoma, dažniausiai nukenčia šeima ir laisvalaikis. Kalbant apie mokslinius tyrimus, vienas iš sunkumų – analizei reikalingų pacientų įtraukimas ir tyrimų grupės sudarymas. Turint labai siaurą tyrimų sritį, ne kiekvienam užtenka atkaklumo, energijos ir kantrybės „pramušti“ visas sienas, gauti reikalingą finansavimą, kad dalykai galėtų pajudėti iš vietos. Esi tarsi „žmogus orkestras“: ir tyrėjas, ir gydytojas, ir slaugytojas, ir statistas... Labai daug tenka pasidaryti pačiam ir dažnai tai darai visko mokindamasis iš naujo. Kiekvieną kartą paradoksaliai bandai išrasti „dviratį“ – geriausią būdą, kaip padaryti dalykus naujai. Galbūt ne visiems tai pavyksta. Turbūt šioje vietoje labai svarbu pakliūti į bendrą sistemą, t. y. kad tavo rengiama disertacija, tavo atliekamas tyrimas būtų svarbi sistemos – universiteto, fakulteto, katedros, jai aktualių mokslinių tyrimų – dalis. Labai svarbu suburti komandą, kuri tau padės, nes vienam – iš tiesų nelengva. Iššūkių taip pat kelia tyrimų publikavimas aukšto citavimo lygio moksliniuose žurnaluose. Tačiau pirmieji doktorantūros metai tam ir skirti, t. y. struktūros ir savo komandos sukūrimui, o jau po to seka rezultatų gavimas ir publikavimas.
Dr. Rokas Šerpytis / MF archyvo nuotr.
Nuo ko apskritai priklauso disertacijos sėkmė?
Kalbant labai plačia prasme, disertacija yra sėkminga tada, kai gaunamas toks mokslinis rezultatas, kuris galimai prisideda prie visuomenės sveikatos gerinimo. Jeigu žmogus serga kažkokia liga, ir tavo atliekamų mokslinių tyrimų rezultatų duomenys padeda geriau ją suprasti bei pritaikyti efektyvesnį gydymą – tai ir yra tavo, kaip mokslininko, sėkmė. Žinoma, sėkme laikome ir tai, kada tavo atlikti moksliniai tyrimai priimami publikuoti mokslininkų recenzuojamuose aukšto citavimo lygio žurnaluose, kitaip tariant, esi vertinamas, pripažįstamas kaip tyrėjas. Darbo vadovas – be galo svarbi figūra sėkmingame moksliniame kelyje. Vadovas visų pirma turi žinių ir patirties, jau yra apėjęs ne vieną mokslo ciklo „ratą“, jis jau žino, kas veikia, kas neveikia, kaip jauną tyrėją nukreipti, kad šis „nepūstų prieš vėją“, kaip padėti, kad tame kelyje eitųsi lengviau.
Ką ši doktorantūros patirtis padėjo Jums suprasti? Ir, jeigu turėtumėte galimybę sugrįžti atgal, ar kartotumėte savo studijas?
Doktorantūra yra ne apie mokymąsi, bet apie išmokimą mokytis: išmokimą naujų metodų, rezultatų vertinimo naujomis akimis ir daugybės kitų dalykų. Didžioji bėda yra ta, kad studijuojantys doktorantūroje disertacijos apgynimą laiko galutiniu siekiu: aš apsigyniau, ir viskas, man nieko daugiau nebereikia. Tuo tarpu doktorantūra turėtų būti tik vienu iš laiptelių tavo, kaip jauno mokslininko, kelyje: doktorantūroje tu jau išmokai metodikos, disciplinos, išmokai daugybės svarbių dalykų, reikalingų norint užsiimti mokslu, toliau tavo užduotimi tampa pritaikyti šias žinias bei patirtį, ir taip bandyti „pastumti“ visą mokslą į priekį. Taigi savo doktorantūros studijas tikrai kartočiau, nes išmokau paties svarbiausio – kaip reikia mokytis. Yra toks angliškas posakis: „Fellowship is not for learning, it is for to learn how to learn.“ Apie tai ir yra doktorantūra: apie išmokimą priimti naujus dalykus, išmokimą įveikti visus sunkumus, kurie gali ištikti pasirinkus šį nelengvą kelią.
O ką savo doktorantūros studijose būtumėte daręs kitaip?
Kiekvieną dieną būčiau sėdęs parašyti bent po 50 žodžių. Nesvarbu, koks tas tekstas gaunasi, tikslas yra tiesiog parašyti po 50 žodžių per dieną. Dažniausiai būna, kad parašai tuos 50 žodžių ir „užsikabini“: parašai pusę puslapio, galbūt netgi visą puslapį. Svarbu yra suskaidyti visą rašymo procesą – turbūt sunkiausią studijų etapą – į mažas dalis. Tada nebūna tiek daug streso paskutiniaisiais doktorantūros studijų metais.
Ką patartumėte pirmakursiui medicinos doktorantui?
Rasti bendraminčių, rasti gerą mentorių. Jeigu geras mentorius yra tavo darbo vadovas – puiku! O jeigu ne – tuomet rasti kitų labiau patyrusių kolegų, galinčių nukreipti tave tinkame linkme, kad kiekvieną kartą susidūręs su kažkuo nauju neišradinėtumei, taip sakant, dviračio. Svarbiausia – naudotis šalia esančių žmonių patirtimi, neužsisklęsti, bendrauti ir bendradarbiauti, ieškoti, kas tau galėtų padėti.