„Mokslininko darbe reikalinga aistra, darymas ne iš išskaičiavimo, bet pašaukimo. Logiką čia kartais tenka praleisti ir pasiklausyti to vidinio balso, intuicijos, pasitikėti savimi, jeigu kyla kažkokios idėjos bei išdrįsti sekti jomis“, – teigė dr. Vika Gabė, šiais metais Medicinos fakultete apgynusi disertaciją tema „Streptococcus mutans biologinės plėvelės slopinimas naudojant galo rūgšties esterius“ mokslų daktaro laipsniui gauti. Su V. Gabe kalbamės apie jos atliktą disertacijos tyrimą, meilę mokslui, iššūkius, su kuriais teko susidurti, ir ateities profesinius planus.
Papasakokite, apie ką buvo Jūsų disertacijos tyrimas? Kokį tikslą išsikėlėte?
Streptococcus mutans bakterijų rūšis – pagrindinis dantų ėduonies etiologijos veiksnys. Ši bakterijų rūšis yra labai prisitaikiusi išlikti žmogaus burnoje. S. mutans gebėjimas formuoti biologinę plėvelę nulemia jų mutantinį prisitaikymą, o tuomet – ir burnoje esančių paviršių kolonizavimą. Dažniausiai kolonizuojamas danties paviršius. Iš burnoje esančių cukrų bei kitų angliavandenių S. mutans gamina lipnią plėvelę (lipnius polimerus), kurie prilimpa prie danties paviršiaus – taip bakterijos įsikuria ir pradeda daugintis.
Tokia plėvelė sunkiai pašalinama nuo danties paviršiaus. Šios bakterijos lyg ir neturėtų daryti didelės žalos, tačiau proceso metu išskiriami metabolitai (rūgštys) ardo danties emalį. Tuomet dantyje atsiranda ertmės, kurių negydant vystosi infekcinis procesas ir prasideda dantų ėduonis. Rimta infekcija gali komplikuotis danties netekimu. Apie dantų ėduonį, jo profilaktiką, profesionalią dantų higieną yra labai daug kalbama. Nepaisant to, dantų ėduonis išlieka viena labiausiai paplitusių dantų ligų pasaulyje.
Kadangi problema išlieka, mokslininkai toliau ieško būdų, kaip padaryti, kad dantų ėduonis nesivystytų. Tad pagrindinis mano disertacijos tyrimo tikslas ir buvo ištestuoti tam tikras medžiagas, galo rūgšties esterius, kurie galėtų paveikti S. mutans gebėjimą formuoti lipnių polimerų plėvelę, nulemiančią bakterijų įsitvirtinimą danties paviršiuje, taigi ir rūgščių gamybą, kuri sukelia danties deminiralizacijos procesą.
Buvo testuojamos keturios medžiagos: metilo galatas, etilo galatas, oktilo galatas ir laurilo galatas. Nustatėme, kad šios medžiagos tikrai slopina minėtos bioplėvelės susidarymą. Svarbu paminėti, kad jos nenaikina pačių bakterijų žmogaus burnoje, tačiau slopina bioplėvelės susidarymo mechanizmą. Šitai tyrėme ir genų lygmenyje: norėjome išsiaiškinti, kokia yra genų raiška, galbūt slopinami tam tikri šių medžiagų genai. Nustatėme, kad priklausomai nuo galo rūgšties esterio grandies ilgio, poveikis stiprėja: kuo ilgesnė yra galo rūgšties esterio grandinė, kaip, pavyzdžiui, oktilo ar laurilo galato, tuo stipriau slopinamas bioplėvelės susidarymas.
O kodėl pasirinkote būtent tokią temą savo disertacijai?
Dalyvavome bendrame projekte su partneriais iš Izraelio. Buvome paprašyti ištestuoti Izraelyje augančių vaisių – Rhus coriaria (sicilinio žagrenio), Terminalia bellirica (karpotojo viršūklio) ir kt. – ekstraktą, ištirti, ar šis ekstraktas neslopina S. mutans gebėjimo formuoti bioplėvelę. Čia ir prasidėjo tyrimo „kelionė“: nustatėme, kad minėtas ekstraktas gana efektyviai slopina bioplėvelės susidarymą, ištyrėme, kokios tame ekstrakte esančios medžiagų dalys veikia efektyviausiai, ir suradome, kad būtent metilo galatas vis tik efektyviausiai veikia frakciją (cheminių medžiagų grupę). Metilo galatas yra galo rūgšties esteris, turintis trumpiausią cheminę grandinę. Ištestavus ir atlikus literatūros analizę, paaiškėjo, kad duomenų apie tai nėra pakankamai – tik kelios mokslininkų grupės yra atlikę kažką panašaus šioje srityje. Tad nusprendėme ir toliau testuoti galatus. Tyrimų rezultatai parodė, kad ilgėjant cheminės grandinės ilgiui, bioplėvelės susidarymas slopinimas efektyviau. Pati aktyviai dalyvavau šiuose tyrimuose, atlikau bioplėvelių auginimo darbus, matavimus, lygiagrečiai paskelbėme penkis mokslinius straipsnius šia tema. Gauti tyrimų rezultatai buvo puiki medžiaga rimtesniam moksliniam darbui – taip gavau pasiūlymą parašyti iš to disertaciją.
Dr. Vika Gabė / MF archyvo nuotr.
Kokia Jūsų atlikto disertacijos tyrimo nauda visuomenei?
Apie tiesioginę naudą kalbėti kol kas dar anksti, tiesiog turime žinias, kokios medžiagos slopina bioplėvelės susidarymą. Puiku tai, kad šios medžiagos yra aptinkamos natūraliai gamtoje, augaluose. Europos sąjungoje registruotos kaip saugios naudojimui, nepasižyminčios toksiniu poveikiu, jau beveik pusę šimtmečio jos yra naudojamos maisto ir kosmetikos pramonėje. Šiuo metu tyrinėjamos šių medžiagų neuroprotekcinės, priešuždegininės, taip pat – priešvėžinės savybės. Tai, kad šios ne sintetinės, o natūraliai gamtoje aptinkamos medžiagos yra itin potencialios – labai gera žinia. Tad tolesnių tyrimų tikslas – turimas žinias įdiegti į praktiką: mąstoma apie dantų ėduonies profilaktiką, burnos priežiūros priemones – dantų pastą, skalavimo skyčius ir t. t. Turime partnerius, su kuriais esame tai aptarę, ir ateityje pratęsime tyrinėjimus.
Su kokiais sunkumais teko susidurti rengiant disertaciją?
Kalbant apie pačius tyrimus, iššūkių tikrai buvo. Kartais tiesiog nepavykdavo pasiekti norimo rezultato. Arba tas faktas, kad, kai vyksta eksperimentas (per visą laikotarpį jų atlikta buvo 41), tai jis užtrunka maždaug savaitę. Tai reiškia, kad reikia laiko pasiruošti užsiauginti bakterijas, kitą dieną turi ateiti lygiai po 18 val., paruošti specialią plokštelę, išgauti koncentracijas, bakterijas patalpinti toje plokštelėje, vėl inkubuoti jas, po paros – lygiai po 24 val. – vėl ateiti, užfiksuoti plėvelę, išmatuoti jos PH, o prieš tai dar reikia paruošti pačią bioplėvelę, ją ekstrahuoti, išimti, nes ji būna susidariusi „šulinėlių“ dugne. Tai yra maždaug savaitės darbas. Būdavo dienų, kai nepavykdavo, susidurdavau su kažkokiomis kliūtimis, tai šiek tiek „numušdavo“ ūpą. Tačiau esu tokio charakterio, kad kitą dieną kibdavau į darbus su naujomis jėgomis. Apmąstydavau, kas buvo negerai, į ką neatsižvelgiau, kokias sąlygas galbūt reikėtų pakeisti, ir kitą dieną (arba jau kitą savaitę) pradėdavau iš naujo. Tad viską reikėdavo planuotis savaitės bėgyje. O jeigu turėdavau ir kitų darbų, tai, žinoma, viską suderinti būdavo nelengva. Tuomet eksperimentas persikeldavo į dar kitą savaitę. Tikrai buvo tokių situacijų, kai ne viskas klodavosi taip, kaip norėdavau, maždaug, sugalvojau, atėjau ir padariau. Su moksliniu darbo vadovu visuomet aptardavome tyrimų rezultatus, kocentracijas, kokias būtų geriau parinkti. Tad pagrindiniai sunkumai būdavo tokie. Tačiau kiekvienas iššūkis – tik „variklis“ eiti į priekį.
Koks apskritai buvo Jūsų, kaip mokslininkės, kelias iki disertacijos?
Vilniaus universitete, tuo metu – Gamtos mokslų fakultete, baigiau biologijos bakalaurą ir magistrantūrą, ir tik vėliau atsidūriau Medicinos fakultete. Manęs pasiteiravo, ar nenorėčiau darbuotis su studentais – matė, kad puikiai sekasi, ir aš sutikau. Man tai buvo iššūkis. Žinoma, studijuojant biologiją, teko išklausyti žmogaus anatomijos, histologijos ir kt. kursus (Medicinos fakultete turėjau paskaitas), tačiau pagal išsilavinimą juk esu biologė, ne medikė. Šiandieną aš tebesimokau, gilinu žinias, man yra labai įdomu. Tiesa, kai mokiausi gamtos moksluose, apie disertaciją vis pagalvodavau... Man patiko mokslas, tyrimai, eksperimentai, labai žavėjo visas mikro pasaulis. Tačiau būtent bendras projektas su partneriais iš Izraelio paskatino rimtai imtis disertacijos. Labai tuo džiaugiuosi. Tikriausiai, negaliu gyventi be mokslo, tyrinėjimų, darbo su studentais (šypsosi). Moksle taip jau yra, kad darai ir ne visuomet žinai, ar rezultatas gausis toks, kokio tikiesi. Tačiau, mano įsitiknimu, mokslo žmogus nesiekia greito rezultato, nesitiki, kad pažangios idėjos bus greitai ir lengvai įgyvendintos. Mokslininko darbas – tarsi sodininko: jauti nuolatinę pareigą padėti pamatus ateičiai, rodyti kelią tiems, kurie dar tik ateis. Svarbiausia, nesureikšminti nepavykusių dalykų, priimti tai kaip patirtis ir judėti pirmyn.
Jeigu būtų galimybė laiką „atsukti“ atgal, ar yra kažkokių dalykų, kuriuos savo disertacijos tyrime darytumėte kitaip?
Žinoma! Norėtųsi papildyti atliktus tyrimus, ištestuoti dar keletą medžiagų. Ypač naudingų pastabų gavau disertacijos gynimo metu. Pavyzdžiui, tyrime dviems medžiagoms kaip tirpiklį naudojome vandenį, o kitoms dviems – dimetilo sulfoksidą. Gauta pastaba buvo tokia, jog vandenyje puikiai tirpusias medžiagas reikėjo ištestuoti ir su kitu tirpikliu. Taigi, norėtųsi pakartoti šią tyrimo dalį, išsiaiškinti, kokią įtaką turėtų rezultatams kitas tirpiklis. Ateityje labai noriu pabandyti dirbti su mišriomis biologinėmis plėvelėmis, t. y. kai S. mutans inicijuotame biologinės plėvelės susidaryme dalyvauja ir kitos bakterijos, pavyzdžiui, grybai (Candida grybelis ar kiti). Jie taip pat dalyvauja šitame procese, jungiasi, gamina rūgštis, ir viso to „rezultatas“ – dantų ėduonis. Taigi ateities norai – polimikrobinių biologinių plėvelių tyrimai. Galbūt netgi išestavimas su tomis pačiomis medžiagomis. Tad tikrai yra minčių tęsti tyrinėjimus postdoktorantūroje.