Miglė Vilčiauskaitė-Migloko / Asmeninio archyvo nuotr.
„Muzikos terapija gali padėti įvairiausiais atvejais. Svarbiausia – išsiaiškinti žmogaus, kuriam ji bus taikoma, asmeninį muzikalumą, t. y. muzikinį skonį, kaip jis ar ji norėtų muzikuoti, išmokti jos ar jo muzikinę kalbą bei lydėti autentiškame muzikinio gijimo kelyje“, – teigia jungtinės VU Medicinos fakulteto (VU MF) ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) muzikos terapijos magistrantūros programos studentė Miglė Vilčiauskaitė, dar gerai žinoma atlikėjos Migloko vardu. Lapkričio 15 d. – Europos muzikos terapijos dienos – proga Miglė sutiko papasakoti, kas yra muzikos terapija, kam ji naudinga, kaip vyksta užsiėmimai bei daugybę kitų įdomių dalykų iš asmeninės patirties.
Kelias iki muzikos terapijos studijų
Miglė, muzikantė, kompozitorė, dainininkė ir atlikėja, dainavimo pamokas pradėjusi lankyti būdama vos ketverių. Iš mamos ir tėčio istorijų ji žinojo, kad, kai pusės metų amžiaus būdavo vežiojama parke pietų miegui, labai mėgdavo švilpauti. „Galima sakyti, muzikoje esu nuo šeštojo savo gyvenimo mėnesio“, – juokavo pašnekovė. Miglė baigė muzikos prodiusavimo ir scenos meno studijas Olandijoje, o jungtines Muzikos terapijos studijas pasirinko jausdama, kad tai – itin progresyvi erdvė mokymuisi ir tobulėjimui.
„Muzikos terapijos magistrantūros studijų programa yra labai preciziška mokymosi programa. Paskaitos vyksta mišriu būdu – esama ir gyvų susitikimų, ir užsiėmimų nuotoliniu būdu. Žinoma, man labiau patinka ateiti į fakultetą ir klausytis gyvai dėstomų paskaitų. Labai smagu lankytis praktiniuose seminaruose, kuo jų daugiau – tuo geriau! Pačios studijos trunka dvejus metus. Dėstytojai – draugiški, humaniški, visuomet geranoriškai dalinasi savo sukauptomis aukso vertės žiniomis ir patirtimi. Turime daug fantastiškos literatūros, be galo įdomios vaizdo dokumentikos, iš kurių ir semiamės įkvėpimo bei žinių“, – pasakojo Miglė. Pagal programą, jai teko studijuoti biopsichosocialinę sveikatą, klinikinę muzikos improvizaciją, klinikinę psichologiją, muzikos terapijos istoriją, neurologiją, reabilitaciją, psichiatriją ir kitus su specialybe susijusius dalykus.
Anot Miglės, muzikos terapeuto kelią renkasi jautrūs, empatiški ir kūrybingi žmonės. „Mano gyvenime muzikos terapija atsirado labai organiškai, gal net kiek fatališkai. Žmonės, kurie klausydavosi mano kūrybos, tiek gyvai, tiek virtualiai vis pasidalindavo istorijomis apie tai, kokį poveikį ji jiems padariusi. Pavyzdžiui, kažką kamuodavo galvos skausmai, ir po mano koncertų pasijusdavo geriau. Arba jausdavo nerimą, psichologinį susikaustymą, ir tik klausydamiesi mano muzikos, šokdami ar dainuodami pagal ją, pasijusdavo labiau atsipalaidavę, laisvesni. Tokie pozityvūs klausytojų atsiliepimai mane ir atvedė prie Muzikos terapijos pasaulio durų“, – teigė atlikėja.
Miglė Vilčiauskaitė-Migloko / Asmeninio archyvo nuotr.
Svarbiausia – terapeuto ryšys su klientu
Pasak Miglės Vilčiauskaitės, muzikos terapija yra daugelį terapinių modelių aprėpiantis kūrybinis pagalbos bei prevencijos įrankis, skirtas gerinti tiek fizinei, tiek psichologinei žmogaus sveikatai. Muzikos terapijos užsiėmimų pobūdis, jų turinys pirmiausia priklauso nuo terapeuto, kaip specialisto, krypties ir pasirinktos socialinės grupės, su kuria bus dirbama. „Jeigu muzikos terapeutas pasirinko sujungti, pavyzdžiui, C. G. Jungo krypties egzistencine terapiją kartu su muzikiniais įrankiais, tokie užsiėmimai gali priminti tradicines sesijas su psichoterapeutu. Vis tik čia labai svarbu pabrėžti, kad muzikos terapijos užsiėmimų metu pagrindiniu komunikacijos įrankiu tarp terapeuto ir kliento tampa būtent muzikavimas“, – teigė ji.
Anot atlikėjos, nėra vieno visiems tinkančio recepto, koks muzikos terapijos užsiėmimų pobūdis ir dažnumas būtų produktyviausias. „Viskas – labai individualu, kiekvienas žmogus turi savo istoriją ir poreikius. Tad prieš pradėdami darbuotis su klientu, mes turime tiksliai išsiaiškinti tuos poreikius“, – teigė ji. Pati Miglė, greta muzikos terapijos studijų, veda įvairias muzikos edukacijas, workshop‘us ir panašaus pobūdžio užsiėmimus. Daugiausia ji užsiima balso lavinimu, dainų kūryba ir muzikinėmis improvizacijomis, o pas ją atėję žmonės gali patys išsirinkti, kokias muzikos priemones norėtų išbandyti.
Miglės įsitikinimu, muzikos terapeuto mokymasis tikrai nesibaigia su diplomo gavimu. Muzikos terapeutas, kaip specialistas, turi nuolatos šviestis, tobulėti, kaupti žinias ir patirtį. Kiekvienas atvejis muzikos terapijos paslaugų teikime – individualus, kiekviena socialinė grupė, kurios nariams reikalinga pagalba, skirtinga. „Mes niekada nežinome, kokiai socialinei grupei turėsime suteikti muzikos terapijos paslaugas. Žinoma, studijų metu mes turime pasirinkti socialinę grupę ir studijuoti ją tikslingai, tačiau net pasibaigus studijoms, mokymasis nesibaigia. Muzikos terapijos sritis – tokia plati, tiek daug dalykų aprėpianti, jog studijuoti, iš tiesų, galima visą gyvenimą. Pas mane į edukacijas ar workshop‘us dažniausiai ateina merginos ir moterys, norinčios išlaisvinti savo balsus, sveikti tiek kūnu, tiek vidumi dainuojant, išsiaiškinti savo poreikius per kūrybą, lavinti vaizduotę ir spontaniškumą improvizuojant. Pietų Amerikoje populiarus toks apibūdinimas – medicine music, t. y. gydanti muzika. Man labai patinka būtent šitaip traktuoti muzikos terapiją“, – dalinosi Miglė. Po muzikos terapijos studijų ji teigė norinti gilintis į egzistencinę terapiją ir tai, kaip šias dvi terapijų kryptis būtų galima sujungti praktikoje.
Miglė Vilčiauskaitė-Migloko / Asmeninio archyvo nuotr.
Muzikinis išsilavinimas visiškai nebūtinas
Miglė pasakojo, kad jai labai dažnai tenka susidurti su nepasitikėjimo savimi kupinais žmonėmis: jie galvoja, kad yra nepakankamai muzikalūs, bijo tiesiog pabandyti dainuoti ar groti, išreikšti save per muziką. Anot pašnekovės, tokio dalyko kaip „nepakankamai muzikalus“ nėra, ir muzikos terapijos užsiėmimus gali lankyti visi. „Muzikalumas nėra apie talentus, buvimą kažkokiu išrinktuoju. Visi mes esame muzikalūs iš prigimties. Jau 18-ą savaitę motinos įsčiose, kada formuojasi visa kūdikio klausos sistema, mes pradedame girdėti žemų dažnių garsus, judame, vartomės vandenyse pagal motinos širdies plakimo ritmą. Kurtieji taip pat girdi muziką per jos vibravimą, ritmą. Jie girdi savo kūnu. Ausys ir klausa ne visais atvejais yra būtini muzikos pajautimui bei suvokimui. Mano edukacinius užsiėmimus lankantiems žmonėms visuomet kartoju: visi mes esame muzikalūs. Mūsų akmens amžiaus protėviai muzikuodavo pamėgdžiodami gamtos, gyvūnų garsus. Muzikalumas yra įrašytas mūsų evoliucinėje atmintyje“, – teigė atlikėja.