Medicinos fakultetas, 2023 m. ruduo / MF archyvo nuotr.
Šių metų lapkričio 24 d., kaip ir kiekvienais metais, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto (VU MF) bendruomenė mini fakulteto gimtadienį. 242-ajai Fakulteto gimimo dienai pažymėti šią savaitę šurmuliavo kasmetinės „MeDi“ dienos. „MeDi“ – tai nuo 2003 metų Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Studentų atstovybės (VU MF SA) organizuojamas renginių ciklas, skirtas bendruomeniškumui ugdyti, naujiems įgūdžiams formuoti ir visuomenei šviesti.
Šįmet į VU MF koridorius sugrįžtančioje Medicinos fakulteto Studentų mokslinės veiklos tinklo būrelių mugėje (VU MF SMVT) studentai turėjo galimybę praktiškai išbandyti daugiau nei 20 skirtingų medicinos sričių, taip pat – sudalyvauti diskusijoje „Nuo idėjos iki inovacijos geresnei žmogaus sveikatai“ bei išsamiau susipažinti su inovacijų kūrimo svarba, startuolių vystymo perspektyvomis ir antreprenerystės meno subtilybėmis.
Mediko profesiją nuo seno lydi įvairiausi nutikimai ir istorijos. Gydytojai dažnai savo gyvenimą fiksuodavo atsiminimuose. Dalis tai darė itin smulkmeniškai, gal net kiek pretenzingai, kiti – gana sausai aprašydavo tik pačius svarbiausius įvykius, sunkią būtį ir gyvenimo iššūkius. Tačiau tarp Vilniaus gydytojų netrūko asmenybių, turėjusių ir linksmus „plaučius“, į savo darbą ir gyvenimo patirtis žvelgusių su sveika autoironija, sekdavusių įdomius ir kontroversiškus to meto reiškinius bei nuotykius ar tiesiog aprašydavusių tai, ką matė, galbūt net neįsivaizduodami, kaip tokie įvykiai bus suprasti visai kito laikmečio žmogaus, tarkime, po 100 ar netgi 200 metų.
Kviečiame kartu pakeliauti legendomis apipintais fakulteto istorijos labirintais. Linksmai šiurpias legendas apie XIX-XX a. fakulteto figūrų – gydytojų bei mokslininkų – gyvenimą ir nuotykius mums pasakoja medicinos istorijos dėstytojas docentas dr. Aistis Žalnora.
Prof. Kornelio Michejdos (Kornel Michejda) portretas
Iš Kornelio Michejdos atsiminimų (1929 m.)
(Dėmesio: jautrus turinys)
Vienus spalvingiausių atsiminimų apie tarpukario Vilnių ir to meto VU Medicinos fakulteto gyvenimą paliko lenkų gydytojas chirurgas Kornelis Michejda (1887-1960). 1914 m. jis baigė Krokuvos universitetą, kuriame ir dėstė, 1919-1921 m. buvo Lenkijos kariuomenės karo gydytojas ir majoras, o štai 1922-1939 m. dėstė Vilniaus universitete, buvo Chirurgijos katedros ir klinikos, įkurtų jo pastangomis, vedėjas, galiausiai – Medicinos fakulteto dekanas (1932 ir 1935 m.). Paprastai gydytojus regime kaip gelbėjančius kitų gyvenimus. Tačiau kartais gydytojo pagalbos prireikia ir pačiam gydytojui! Taigi viena iš Kornelio Michejdos istorijų:
1929 m. grįžęs iš eilinės kelionės traukiniu netikėtai pajutau aštrų ir labai graužiantį skausmą kairėje dubens pusėje. Žmona, pastebėjusi mano pasikeitusią miną, iš karto paklausė, kas gi man yra. Manydamas, jog tai – greitai praeisiantis skausmas, atsakiau jai, kad turbūt kažkoks lengvas mėšlungis <...> Tuo tarpu vos pasivilkdamas, su kiekvienu judesiu jusdamas skausmą, šiaip ne taip įsiropščiau į vežimą. Vibracija ir kelionė vežimu man sukėlė dar didesnį skausmą ir silpnumą. Nieko nelaukdamas susiskambinau su profesoriumi Aleksandru Januszkievičiumi, kuris įtarė apendicito uždegimą. Paskambinau savo klinikos adjunktui ir paprašiau pasiruošti operacijai, tačiau jis nesiryžo manęs operuoti. Pasitarę nusprendėme pasikviesti akušerį – ginekologijos katedros vedėją profesorių Vladislavą Jakovickį, tuo metu – gerai žinomą ginekologą. Į kliniką buvau atvežtas apie vidurnaktį, o apie pirmą ar antrą valandą nakties įvyko operacija. Skubiai informavome ir mano žmoną, kuri tuo metu jau vyko į Balstogę. <...> Operacija praėjo be komplikacijų. Visa laimė, kad buvo sureaguota laiku ir išvengta sunkesnės uždegimo eigos. Pamenu, nubudau apie šeštą ryto baigus veikti eterio narkozei. Mano būklė buvo gera ir po aštuonių dienų nuo operacijos grįžau namo. Žinoma, tokia naujiena negalėjo nesusilaukti ir apkalbų. Štai visoje Lenkijoje šmaikščiu liežuviu pagarsėjęs kolega profesorius Šilingas Siengalevičius (teismo medikas) netruko kolegoms, o ypatingai – jų žmonoms, pašnibždėti ir kitą istorijos versiją: „Netiesa, jog Michejda buvo operuojamas dėl apendicito uždegimo, tai – tik oficiali versija visuomenei. Gi iš tikro tai buvo negimdyvinis nėštumas, būtent dėl to jį ir operavo ginekologas.“
Doc. dr. Aistis Žalnora rodo Čiurlionio ir Sierakausko g. sankryžą, kuria prof. Vincas Lapinskas važiavęs vežimu kartu su kolegomis vyr. preparatoriais prof. J. Serapinu ir A. Valiuškyte / MF archyvo nuotr.
Iš Vinco Lapinsko atsiminimų (apie 1943 m.)
Verta prisiminti bent dvi (žinoma, jų buvo daug daugiau) gerbiamo profesoriaus, rentgenologo ir radiologo Vinco Lapinsko (1920-2013) dar jam gyvam esant (2012 m.) pasakotas istorijas iš jo knygos „Mediko gyvenimas“:
Grąžinus Lietuvai Vilnių ir atgaivinus Medicinos fakultetą Vilniaus universitete, 1940 m. buvo atkurta ir Anatomijos katedra <...> 1943 m. okupantams uždarius Vilniaus universitetą Anatomijos patalpas užėmė vokiečių karo ligoninė. Man, 1942 m. įstojus į Medicinos fakultetą, Anatomijos katedra dar buvo Medicinos fakulteto rūmuose. Anatomijos katedra įsikūrė Čiurlionio g. 1 pastato IV aukšte, kur išbuvo iki karo pabaigos. [Likęs fakultetas liko įprastu adresu]. Dar būdamas studentas įsidarbinau Anatomijos katedroje kartu su kurso draugais J. Serapinu ir A. Valiuškyte, vyr. preparatoriais. Mano ir kolegos pareiga buvo su paskolintu iš Medicinos fakulteto Farmakognozijos sodo <...> vežimu iš Medicinos fakulteto rūsio prozektorinę medžiagą į Čiurlionio g 1. su neštuvais užnešti į IV aukštą, o semestrui baigiantis visas atliekas vėl nuvežti į Medicinos fakulteto rūsį ir sudeginti ten esančiame krematoriume.
Vieną kartą su J. Serapinu vežėm lavonus į Čiurlionio g. 1 , kur buvo mūsų laikinasis prozektoriumas. Važiuojant Čiurlionio gatve ties Sierakausko gatvės sankryža iš krūmų iššoko zuikis. Arklys pasibaidė ir išvertė vežimą kartu su kolega Serapinu. Pro šalį ėjo pagyvenusi moteris ir, pamačiusi išverstus lavonus, apalpo. Aš nežinojau, ką pirmiausia daryti: ar gelbėti lavonų prispaustą kolegą, ar gaivinti apalpusią moterį. Vežime buvo ir kai kurių lavono dalių: kojų, rankų. Viena vaiko galvutė nusirito gatve prie apalpusios moters. Pagaliau moteris atgavo sąmonę, bet pamačiusi netoli savęs vaiko galvutę, vėl apalpo...
Šaltesnių nervų skaitytojams turime ir kitą Vinco Lapinsko atsiminimuose užfiksuotą istoriją:
Būdamas dar trečio kurso studentas pradėjau dirbti Medicinos fakulteto Žmogaus anatomijos katedroje vyr. preparatoriumi. Teko ruošti lavonus konservavimui <...> Šiam darbui likdavo tik vėlyvi vakarai. Taip vieną vėlų rudens vakarą, likęs vienas visuose Medicinos fakulteto rūmuose, pusrūsyje baigiau konservuoti paskutinį lavoną. Išseparavęs kakle miego arteriją ir įvedęs į ją kaniulę, leidau specialų konservuojantį tirpalą. Kadangi pro prapjautą arteriją dalis tirpalo veržėsi atgal, teko pasilenkus pirštais suspausti žaizdą. Staiga pajutau, kad lavonas savo ranka apkabino mane už kaklo. Nebuvau iš bailiųjų, bet iškart krūptelėjau. Tačiau pagalvojau, kad mirusių jau nėra ko bijoti. Mirusieji niekada nieko pikta nėra padarę. Ramiai paėmiau šaltą lavono ranką ir nukėliau ją nuo savo kaklo. Pasirodo, leidžiant 5 litrus šio konservanto, lavonas pradeda pilnėti, pradeda judėti jo kojos, rankos, o kairioji lavono ranka buvo prieš tai sustingusi neįprastoje padėtyje ir nuo tirpalo spaudimo sujudėjus <...> užkrito man ant kaklo. Jeigu būčiau šokęs ir pabėgęs – priežasties būčiau nesupratęs...
Prof. Andriaus Sniadeckio (Jędrzej Śniadecki) portretas
Andriaus Sniadeckio pilkapis
Kad skaitytojai galėtų kiek atsikvėpti, pasidalinsime XIX a. gyvenusio istoriko Adomo Honorio Kirkoro pasakojimu (iš jo knygos „Pasivaikščiojimai“) apie tai, kaip radosi Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės chemiko, biologo, filosofo ir gydytojo Andriaus Sniadeckio (1768-1838) pilkapis:
Dabar grįžkime prie Aušros vartų ir ženkime plačia gatve užkardos link. Praeiname pro čia pat kairėje esantį misionierių namą, kur dar yra minėtosios buvusios Šv. Juozapo ir Nikodemo bažnytėlės pėdsakų; toliau, dešinėje, palikę puikų Kosobudskių namą, pastatytą šiame šimtmetyje iš išardytų šlovingosios karalienės Barboros (Radvilaitės) rūmų prie Vilnios plytų, artėjame prie užkardos, ties kuria, dešinėje, šalia parko, kalno papėdėje, stovi palaikis, bet kitados garsėjęs pavadinimu „Kaimiška kava“ ir kiekvieną šeštadienį rengiamais pokyliais bei karnavalais, namukas. Už užkardos, dėšinėje, matyti stačiatikių kapinės, o kiek toliau, viešojo kelio pusėje, kur jis išsišakoja į du kelius, vienas iš kurių veda Ašmenos miesto link, o kitas – į Lydą ir Gardiną, prie vadinamojo Minsko vieškelio, ties posūkiu kairėn, pasirodo nedidelis pilkapis, arba vadinamasis Andriaus pilkapis. Jį savo rankomis supylė buvusios Vilniaus medicinos chirurgijos akademijos studentai mylimo įžymaus profesoriaus, plačiai mokslo pasaulyje pagarsėjusio daktaro Andriaus Sniadeckio garbei ir atminimui; jo palaikus 1837 m. gegužės 3 d. jie atnešė iš Šv. Jono bažnyčios net iki šios vietos ir įkėlė į vežimą, o jau nuo čia, vykdydami mirusiojo valią, nuvežė į jo Baltupių dvarą (Ašmenos apskrityje). Akademijos jaunuoliai pasikeisdami nešė ant pečių karstą; toje vietoje, kur jį į vežimą įkėlė, supylė pilkapį, o vėliau dar pastatė kryžių su atitinkamu užrašu...
Andrius Sniadeckis ilgus metu buvo Vilniaus universiteto chemijos profesoriumi. Jis pirmasis savo krašte praskynė kelią chemijos mokslui, sukūrė visų pripažintą lenkų chemijos terminologiją, o genialus jo veikalas „Organinių kūnų teorija“ buvo išverstas į prancūzų ir vokiečių kalbas. Uždarius Vilniaus universitetą, profesorius dirbo Vilniaus medicinos chirurgijos akademijoje, vadovavo klinikai. Visą laiką, kol gyveno Vilniaus mieste, profesorius buvo laikomas aktyviausiu, populiariausiu ir labiausiai gerbiamu gydytoju.