Doc. dr. Marija Jakubauskienė / MF archyvas
„Studentams labiausiai patinka dėstymas pristatant asmeninę patirtį ir sukuriant asmeninį profesinį ryšį, kai sudaromos galimybės pačiam (-iai) praktiškai patirti mokymąsi ir akademinį augimą, pavyzdžiui, kada studentai rengia mokslinio tyrimo protokolą, konsultuoji, patari, vėliau, atikus tyrimą, interpretuoji kartu duomenis, kalbiesi. Tai – nepaprastai daug laiko reikalaujantis procesas, tačiau toks patyriminis mokymasis, man atrodo, yra pats prasmingiausias. Todėl stengiuosi savo studentams, kokios profesijos jie bebūtų, sukurti patyrimą, per kurį aš dalinuosi savo patirtimi, žiniomis, įžvalgomis“, – teigia geriausia 2023 m. dėstytoja išrinkta doc. dr. Marija Jakubauskienė. Su docente kalbamės apie tai, ką gi reiškia būti geru dėstytoju, kokių kompetencijų tam reikia, taip pat – kodėl būtinas švietimas apie visuomenės sveikatą ir psichikos sveikatą, apie antreprenerystės patirtis, dalyvavimą įvairiose programose bei daugybę kitų dalykų.
Koks buvo Jūsų kelias iki dėstytojavimo? Kaip susidomėjote visuomenės ir psichikos sveikatos sritimis?
Niekada nemąsčiau, kad mano karjeros svajonė – būti dėstytoja. Kad ja tapau – daugiau atsitiktinumas. Savo akademinę veiklą universitete pradėjau nuo bioetikos dėstymo. Didele dalimi mano pasirinkimus lėmė nepaprastai iškilios asmenybės – tiek kaip mokslininkai, tiek kaip žmonės. Pirma tokia asmenybė buvo profesorius Eugenijus Gefenas. Galima sakyti, jis yra mane „atradęs“. Profesorius mane pakvietė sudalyvauti Pasauliniame bioetikos kongrese (tada buvau 4-ame kurse). Tame kongrese perskaičiau pranešimą, parengtą kartu su profesoriumi atliktu tyrimu apie vakcinavimo nuo gripo etines dilemas. Tada dar ne visai supratau, kokia drąsi buvau. Po pranešimo mokslininkai iš viso pasaulio man pradėjo dalinti savo vizitines korteles ir prašyti pasidalinti pranešimo skaidrėmis. Po šio „pasitikrinimo“ profesorius pakvietė prisidėti prie dėstytojų komandos. Tai ir buvo pirmas kartas, kada pradėjau dėstyti studentams tarpdisciplininius dalykus.
Kai jau darbavausi visuomenės sveikatos srityje, susipažinau su profesoriumi Dainiumi Pūru, supažindinusiu su visuomenės psichikos sveikatos sritimi, kurioje iki šiol darbuojuosi. Pradėjome nuo tarptautinio bendradarbiavimo su Karališkojo Londono koledžo tuometiniu Psichiatrijos institutu (dabar – Psichiatrijos, psichologijos ir neuromokslų institutas) bei Australijos Kvinslendo universitetu. Dar 2004 m. pradėjome tyrinėti ir vertinti psichikos sveikatos politiką, gyventojų psichikos sveikatą Rytų Centrinėje Europoje. Tolimesnė profesinė ir mokslinė veikla daugiausia buvo tarptautinė, pradedant nuo Nyderlandų užsienio reikalų ministerijos, Olandijos mokslinių tyrimų instituto iki dabar užimamų Visuomenės psichikos sveikatos prezidentės pareigų Europos Visuomenės sveikatos asociacijoje. Tai yra tebesitęsiantis iššūkių ir galimybių kupinas profesinis kelias, įpareigojantis nuolat pasitempti ir jausti tarptautinį visuomenės sveikatos pulsą.
Doc. dr. Marija Jakubauskienė / MF archyvas
Jūsų disertacija – apie psichikos negalią turinčių žmonių integraciją Lietuvoje. Ar galite plačiau papasakoti apie atliktą tyrimą?
Disertacijoje taikiau kompleksinius kiekybinius ir kokybinius tyrimų metodus, apimančius socialinės epidemiologijos sritį, kūriau naujus tyrimo instrumentus psichikos sveikatos stigmos ir socialinės integracijos vertinimui, kurie tuo metu atspindėjo inovatyvų požiūrį. Visuomenės psichikos sveikatos paradigma remiasi teorija, kad psichikos sveikatos sunkumai žmonėms kyla būtent dėl psichosocialinės aplinkos veiksnių sąveikos su individu. Psichikos sveikatos stigma iki šiol tebėra galingas socialinis visuomenės sveikatos determinantas, lemiantis gyventojų sveikatos netolygumus. Tad disertacija buvo paskatinimas toliau tyrinėti biopsichosocialinius psichikos sveikatą lemiančius veiksnius, jų poveikius ir ieškoti veiksmingų intervencijų, apsaugančių ir stiprinančių visuomenės psichikos sveikatą. Vykdydama mokslinius tyrimus sukaupiau žinių ir patirties, kuria prof. D. Pūro kvietimu dalinausi su Medicinos fakulteto studentais dėstydama visuomenės psichikos sveikatos kursą. Tai buvo vienas pirmųjų kursų Europoje, kuris, kartu su pačiais naujausiais mokslo atradimais, tapo reakcija į tai, kas vyko pasaulyje, kai Pasaulio sveikatos organizacija dar 2000 m. gyventojų psichikos sveikatą pripažino svarbiausia visuomenės sveikatos problema. Po dviejų dešimtmečių matome, kad mokslininkų prognozės pasitvirtino, o visuomenės psichikos sveikatos poreikiai dėl jų masto ir kompleksiškumo yra sunkiai patenkinami. Tad profesoriaus D. Pūro iniciatyva VU Medicinos fakultete pradėtas dėstyti visuomenės psichikos sveikatos kursas keitėsi, tačiau ši inovacija šiandien mums leidžia būti tarptautinių iniciatyvų lyderiais ir partneriais.
Šiandieną Lietuvoje iš tiesų labai daug ir atvirai kalbama psichikos sveikatos tema. Kaip manote, kas šiame lauke jau padaryta, o ko dar trūksta?
Labai daug gerų dalykų jau yra nuveikta psichikos sveikatos lauke Lietuvoje. Visuomenės raštingumas psichikos sveikatos srityje išaugo, pagalbos prieinamumas padidėjo. Vis tik, sakyčiau, visuomenės psichikos sveikatos srityje dar išlieka tarpdisciplininis ir tarpprofesinis fragmentiškumas. Reikėtų glaudesnio bendradarbiavimo, vienos mokslo ir praktikos srities pasitikėjimo kita, daugiau tarpdisciplininio bendradarbiavimo, rėmimosi vieni kitų žiniomis bei patirtimi nekonkuruojant, o kuriant sinergiją. Įrodinėti, kad nėra sveikatos be psichikos sveikatos ir kad psichikos sveikata yra svarbi, nebereikia. Pasaulyje puikiai žinoma, kokios intervencijos, paslaugos, modeliai yra veiksmingi, tad sekantis žingsnis – tiesiog visa tai daryti. Kantriai, gerbiant žmogaus teises, bendradarbiaujant ir vertinant savo intervencijų poveikius. Toks būtų visuomenės sveikatos specialistų požiūris.
Sugrįžkime prie dėstytojavimo. Kaip manote, ar skiriasi dėstytojų kartos?
Tikrai taip. Pirmiausia, šiandieną turime visai kitas žinių įgijimo galimybes. Kai aš studijavau, pagrindiniai informacijos šaltiniai buvo knygos ir dėstytojai, dabar – begalinė elektroninės, spausdintos ir patyriminės informacijos gausa, apimanti visą pasaulį. Taigi dėstytojo vaidmuo – visai kitas. Ir aš savo, kaip dėstytojos, vaidmenį visiškai kitaip suprantu: nebūtinai aš esu galutinės tiesos ir pagrindinis žinių šaltinis. Bet aš galiu padėti studentams atsirinkti informaciją, suprasti, kas yra svarbu, sudėti akcentus. Šiandieną dėstytojas – daugiau fasilitatorius. Dėl to, kad keičiasi kartos, pasikeičia ir dėstymo metodai bei sąlygos. Disciplinose, kurias aš dėstau, siekiame mokyti ne tik teorijų, bet tyrinėti realybę, tad mūsų patyriminio mokymosi „laboratorija“ yra reali visuomenė su problemomis, veikianti kaip socialinis „simuliatorius“. Savo studentams aš stengiuosi sukurti realaus gyvenimo mokymosi sąlygas: bendradarbiauju su įtaigomis, prašau jų užduočių, kurias galėčiau perduoti studentams išspręsti. Tai būna realios, turinčios praktinę reikšmę ir prasmę užduotys.
Doc. dr. Marija Jakubauskienė / MF archyvas
Šiemet buvote išrinkta geriausia Medicinos fakulteto dėstytoja. Jūsų manymu, kokios asmeninės savybės ir kokios išugdytos kompetencijos yra svarbiausios dėstytojo darbe? Kokiomis savybėmis ir kompetencijomis remiatės Jūs?
Pirmoje vietoje, žinoma, labai svarbios yra profesinės žinios. Taip pat – empatija, komunikabilumas, strateginis-vadybinis mąstymas ir kūrybiškumas. Šiuolaikiniam dėstytojui taip pat labai svarbu išmanyti ir gebėti pritaikyti skaitmenines technologijas – tai irgi yra iššūkis. Dėstytojas turi daug įrankių: jis gali paversti mokymosi procesą gera pažintine patyrimine kelione per žinių pasaulį, o gali ir padaryti ją gana kankinančia, pavyzdžiui, pertekline, kartais ne tokia svarbia informacija, neproporcingai dideliais krūviais. Mano tikslas – palengvinti šią akademinę patyriminio pažinimo kelionę, į jaunus žmones stengtis pažiūrėti kiek įmanoma labiau empatiškai. Komunikacija čia labai svarbi: žmonės perima žinias tiesiogiai, mokymosi efektyvumas didesnis, kada esama aktyvaus mokymosi. Mano pagrindinis mokymo metodas – sukurti aktyvaus mokymosi patyrimą, pavyzdžiui, kokio nors empirinio projekto rengimas, kai studentai patys gali pasirinkti temas savo tyrimams. Didelėse grupėse studentai dirba daugiau savarankiškai, aš – tik konsultuoju, mažesnėse grupėse ar individualių projektų atveju yra daugiau interaktyvaus akademinio darbo kartu su manimi. Toks mokymas labai imlus laikui, tačiau duoda geriausius rezultatus ir sukuria tvariausias profesines kompetencijas.
Pernai ir šiemet kartu su kitais Medicinos fakulteto mokslininkais dalyvavote sveikatos inovacijų ir giliųjų technologijų (angl. deep tech) inkubavimo ir akceleravimo programose. Kokia tai Jums buvo patirtis?
Tiek „Health Tech“ akceleratoriaus tiek „Baltic Sandbox“ inkubatoriaus programose kūrėme moksliniais tyrimais paremtas inovacijas, skirtas prevencijai ir geresnei žmonių sveikatai. „Health Tech“ akceleratoriuje dalyvavau su savo studentų komanda ir buvau jos vadovė, kartu ieškojome inovatyvių ir kūrybinių sprendimų. Vėliau tiek idėja, tiek komanda transformavosi ir šiuo metu sukurtos paslaugos sėkmingai vystosi kaip „Art for Health“ startuolis, kuriam vadovauja Medicinos fakulteto alumnė, meno terapeutė Lina Jankauskaitė. Visa tai – daug kūrybiškumo, nestandartinio (angl. out of the box) mąstymo reikalaujantis procesas: turime konkrečią užduotį, kurią reikia išspręsti kitaip negu ji yra sprendžiama iki šiol. Problema, kurią pasirenki spręsti, yra kažkieno „galvos skausmas“, todėl šis kūrybinis sprendimas turi būti orientuotas į „tą, kuriam skauda“ – galutinį paslaugos gavėją – klientą, pacientą, visuomenės narį. Kitaip tariant, galima sukurti daug ką, tačiau svarbu žinoti, ko reikia būtent tiems konkretiems žmonėms ir atliepti jų poreikius Taigi dalyvavimas „Health Tech“ akceleratoriuje kartu buvo ir mano studentų patyriminio mokymosi dalis, leidusi jiems lavinti kūrybingumą, gebėjimą pažiūrėti į klasikines problemas iš netradicinių „kampų“, galiausiai – suvokti, kad visos intervencijos bei veiklos sveikatos sektoriuje turi atliepti nepatenkintus sveikatos poreikius. Baltic Sandbox inkubatoriuje su tarpdisciplinine mokslininkų komanda „Optogene“ dirbome su giliosiomis technologijomis ir siekėme komercializuoti mokslinių tyrimų rezultatus ir paversti juos konkrečiais produktais.
Doc. dr. Marija Jakubauskienė / MF archyvas
2019 m. VU Verslo mokykloje baigėte Verslo administravimo (MBA) Antreprenerystės studijų programą. Kaip praverčia antreprenerystės kompetencijos dėstytojos darbe?
Antreprenerystės ir inovacijų studijas pradėjau vedina naujų žinių poreikio. Ši studijų programa – tarptautinė, studijavome anglų k., dėstė pasaulinio lygio patirtį turintys dėstytojai. Į sveikatos priežiūros sistemą, žmonių sveikatos stiprinimo, prevencijos lauką ateina inovacijos, daugelis jų – skaitmeninės, paremtos dirbtiniu intelektu, giliosiomis technologijomis. Man yra svarbu suprasti, kas yra šiuolaikinės sveikatos inovacijos, kaip jos kuriamos, kokios jų keliamos rizikos ir naudos. Aš siekiau išmokti, kaip mano turimą mokslinių tyrimų ir profesinę patirtį galima būtų paversti inovacijomis – paslaugomis ar produktais, kurie sprendžia visuomenės sveikatos problemas. Ši programa pakeitė mano mąstymą bei požiūrį į kūrybingumą ir lyderystę kaip lavinamus įgūdžius. Darbuojantis komandoje tikroji lyderystė yra atsakomybės prisiėmimas, o ne galios demonstravimas. Šiose studijose gautas žinias stengiuosi pritaikyti savo akademiniame darbe su studentais. Padrąsinu studentus ieškoti kūrybinių inovatyvių sprendimų, ir jie po truputį įsidrąsina mąstyti ir atlikti užduotis ne inertiškai, kartojant tuos pačius sprendimus, o veikti taip, kaip iki šiol dar nėra darę. Patyriminis mokymasis tikrai keičia studentus – jų žinias, mąstymą, požiūrį, sveikatos problemų sprendimo būdus. Bandau studentus vesti tuo keliu, kuriuo pati praėjau ir sukuriu jiems tam tikrą patyriminio mokymosi saugumą. Man ir, panašu, studentams tokie mokymosi metodai patinka.
Kokią knygą galėtumėte rekomenduoti paskaityti ir kodėl?
Skaitau daug, tad puikių knygų nemažai. Kadangi kalbamės apie dėstytojavimą ir universitetą, sakyčiau, knyga, kuri man paliko didelį įspūdį – tai Josepho Franko „Vilnius XIX amžiuje: atsiminimai“. Labai mėgstu istorines knygas. Carinės Rusijos laikotarpiu Franko kartu su tėvu iniciatyva juk ir buvo pertvarkytas Medicinos fakultetas. Knygoje pasakojama, kaip jie keletą metų gyveno Vilniuje ir kūrė sveikatos sistemą, kaip buvo kuriamos įvairios katedros, taip pat aprašomi akademiniai santykiai Kai kurie dalykai, lyginant su J. Franko atsiminimuose pasakotais, ne tiek jau daug ir tepasikeitė. Man taip pat patinka knygos apie įkvepiančias ir pasaulį keičiančias moteris. Viena tokių – Sonios Purnell „Moteris, pakeitusi Antrojo pasaulinio karo eigą“. Joje pasakojama Virginios Hall, britų žvalgybai dirbusios amerikiečių šnipės, padėjusios laimėti Antrąjį pasaulį karą, gyvenimo istorija. Taip pat noriu paminėti ir Cristinos Lamb knygą „Mūsų kūnai – jų karo laukas“ – apie moterų patirtą smurtą. Labai giliai sukrėtusi knyga, tikrai pakeičianti supratimą apie pasaulį. Toks ir yra man patinkančio patyriminio mokymosi tikslas: kad po paskaitos, seminaro ar viso kurso studentas, kaip perskaičius gerą knygą, išeitų truputį pasikeitęs.