Sidebar

Naujienos

 53480489290_079f8cbc2a_k.jpgProf. dr. Vygandas Rutkūnas / MF archyvo nuotr.

Už išskirtinius mokslo pasiekimus, indėlį plėtojant mokslą Vilniaus universitete ir Lietuvoje bei keliant universiteto mokslo prestižą pasaulyje 2023 metais Rektoriaus mokslo premijos diplomas buvo įteiktas gydytojui odontologui-ortopedui, Medicinos fakulteto profesoriui dr. Vygandui Rutkūnui. Interviu su profesoriumi kalbamės apie tai, ką reiškia būti šios profesijos atstovu, koks yra mokslininko kelias, kokių savybių ir kompetencijų tam reikia, kokios inovacijos šiandienos odontologijoje ir daugybę kitų dalykų.

Jūs esate gydytojas odontologas-ortopedas, ar galite papasakoti apie savo profesinę veiklą? Kokia jūsų kasdienybė? Kodėl pasirinkote šią profesiją?

Taip, esu odontologas, o pagal specializaciją odontologas-ortopedas, kitaip tariant, specialistas, kurio darbas atstatyti prarastą kramtymo funkciją. Kasdien darbe matau daug pacientų, kurie dėl įvairiausių priežasčių yra netekę dantų ir susiduria ne tik su estetinėmis problemomis, bet ir sutrikusia kramtymo, kalbos funkcija, fonetinėmis problemomis. Mano kaip mokslininko ir gydytojo misija šias problemas išspręsti. Taigi, dažnai tenka užsiimti dantų protezavimu, tačiau dažniausiai gydau dantų netekimo atvejus, kai reikia „dirbtines šaknis“ atstojančių dantų implantų, kaulo priauginimo ir t.t. Kiekvienu konkrečiu atveju stengiuosi pasitelkti pačias tinkamiausias ir inovatyviausias priemones. Vertybiškai, mano svarbiausias tikslas, atkurti sutrikusią ar prarastą žmogaus kramtymo funkciją, bet niekada nepamirštu ir estetinės pusės – žmogaus šypsenos. Ne paslaptis, jog dantų neteikimas ar jų pakitusi forma stipriai lemia ir fonetiką, tad šį aspektą visada turime kontroliuoti.

Juokingai nuskambės, bet niekada nenorėjau būti odontologu. Mokykloje svajojau apie aviaciją. Bet atėjus laikui rinktis, prie sprendimo prisidėjo tėvai bei sesuo, kuri tuo metu jau studijavo mediciną. Medicinos studijų programa manęs nesudomino, bet štai odontologija pasirodė pakankamai artima, labiausiai dėl to, kad galėjau panaudoti fizikos ir biologijos žinias, būtent šie dalykai man buvo įdomiausi. Su laiku odontologijoje, ir ypač ortopedinėje odontologijoje, pamačiau mane žavinčią mokslo krypčių sintezę: inžinerinį aspektą, susijusį su tiksliaisiais mokslais, ir biologinį aspektą, susijusį su žmogumi. Galima būtų teigti, kad odontologiją pasirinkau šiek tiek atsitiktinai, tačiau į odontologinės ortopedijos sritį atėjau jau sąmoningiau. Man patinka, kad šioje srityje, darbo rezultatas yra labai aiškus, matomas, apčiuopiamas ir suprantamas, ir paciento gyvenimo kokybė ženkliai pagerėja.

53480079516_1b1729c3b0_k.jpgMF archyvo nuotr.

Papasakokite apie inovacijas šiandienos odontologijoje: kokių rezultatų skaitmeninės technologijos padeda pasiekti jūsų praktikoje? Gal galite papasakoti vieno paciento atvejį, kuris jums labiausiai įsiminė?

Savo darbe iš tiesų aktyviai išnaudoju skaitmenines technologijas, jos labai padeda sumažinti pacientų kančias, diskomfortą, kuo odontologija ir yra liūdnokai pagarsėjusi (šypsosi). Taigi, skaitmeninės technologijos, galima sakyti, gerina mūsų reputaciją. Odontologijoje ne visada galime prognozuoti kuo baigsis gydymas, link pirminio rezultato galima ir nenueiti arba jį pasiekus atsiranda nenumatytų trikdžių, biologinių ir mechaninių  komplikacijų. Su skaitmeninių technologijų pagalba mes tuos rizikos faktorius galime geriau suvaldyti ir pasiekti geresnį ilgalaikį rezultatą. Visoje odontologijoje, o ypatingai dantų protezavime, reikalingas medicinoje beveik nesutinkamas procedūros tikslumo lygis. Kas liečia įvairių protezavimo procedūrų tikslumą, dažnai kalbame apie 50-100 mikronų tikslumą. Kitose srityse, o dažnai ir medicinoje naudojamos technologijos dažnai netinka, nes būna sunkiai pritaikomos, būtent dėl nepakankamo tikslumo lygio. O dirbti bei tas technologijas taikyti pakankamai ribotoje ir nedėkingoje aplinkoje – sąmoningo žmogaus burnoje – dar sudėtingiau. Tikslumas diagnostikoje, gydymo parinkime, vaistų parinkime, individualizuotas požiūris į kiekvieną pacientą, kiekvieną situaciją – yra esminė mano darbo dalis. Svarbiausia užduotis, kiekvienam pacientui parinkti ir įgyvendinti maksimaliai individualizuotą gydymo planą, atsižvelgiant į visus jo asmeninius ypatumus. Tikiu, kad ateityje bus galima įvertinti dar daugiau parametrų. Pacientai skirtingai gyja, skirtingai toleruoja vaistus ir gydymo metodus, būtent skaitmeninių technologijų pagalba galima parinkti maksimaliai tinkamą gydymo būdą ir jį įgyvendinti. Duomenis, kuriuos susirenku praktikos metu, tų pačių skaitmeninių instrumentų pagalba galima kaupti, analizuoti, apdoroti, taikyti dirbtinio intelekto sprendimus. Čia atsiranda puiki dirva mokslui, savikontrolei, tobulėjimui.

53480079721_1d30050611_k.jpgMF archyvo nuotr.

Klasikinis variantas mano darbe yra pacientai, kurie yra visiškai netekę dantų ir ilgą laiką gyvena tik su išimamais protezais. Tokių žmonių gyvenimo kokybė būna labai prasta, dažnu atveju tik minimali kramtymo funkcija, bloga kalbos funkcija, atsiradusios virškinamojo trakto problemos. Anksčiau išimami protezai būdavo, bene, vienintelė išeitis, nes dėl kaulo stokos, nebuvo galimybės dėti implantus. Dabar su esamomis technologijomis galime pritaikyti kelių mėnesių gydymą, po kurio pacientai iš klinikos išeina su pilnais dantų lankais, 100 proc. atstatyta kramtymo funkcija ir nebijodami nusišypsoti. Kiekvieną kartą džiugina, kai matai, kad tavo kurtas mokslinis sprendimas padeda patikimiau sugrąžinti netektą kramtymo funkciją ir šypseną.

Unikalus gydymo atvejis buvo VUL Žalgirio klinikose, kuomet iššūkį priėmėme su kolegomis doc. Linu Zalecku, doc. Ieva Gendviliene ir gyd. Simonu Kaupu. Pacientas sirgo onkologine liga, ir reikėjo rezekuoti visą apatinį žandikaulį. Pagal senąją praktiką, toks pacientas būtų likęs be žandikaulio ir su labai ribotomis maitinimosi galimybėmis. Dabartinės technologijos leido padaryti, galima sakyti, mažą stebuklą – iš šeivikaulio, suplanuojant gidinius pjūvius, suformuoti apatinį žandikaulį. Tokia operacija buvo atlikta konsultuojantis su kolegomis iš Belgijos. Didžiausias iššūkis, žinoma, rekonstrukcinė chirurgija, o implantavimo bei protezavimo procedūros atliekamos pakankamai standartiškai. Žmogus, kuris galėjo likti be apatinio žandikaulio, šiandieną puikiausiai atrodo, gali kramtyti, pilnai funkcionuoti ir džiaugtis gyvenimu. Tai – pakankamai rizikingos procedūros, bet ateityje, technologijoms tobulėjant, sunkiems pacientams galėsime lengviau padėti. Savo praktikoje susidurdami su tokiais išskirtiniais atvejais ne tik kaupiame patirtį, bet ir prisidedame prie gydymo paslaugų progreso, galime įkvėpti jaunesnius kolegas ir padėti pacientams kovoti su sunkia liga.

53480079291_798e19a1d0_k.jpgProf. dr. Vygandas Rutkūnas / MF archyvo nuotr.

Esate praktikas, bet kartu aktyviai dirbate ir mokslo srityje. Koks buvo Jūsų kelias iki mokslo? Ar mokslininku tapote iš pašaukimo? Papasakokite plačiau apie savo mokslinę sritį ir veiklą.

Mokslas mane visada domino. Studijų metu lankiau mokslo ortopedinės odontologijos studentų mokslo draugijos būrelį. Studijuodamas rezidentūroje aplikavau į Japonijos vyriausybės stipendiją mokslinei stažuotei, išvažiavau į Tokijaus medicinos ir odontologijos universitetą, ten įstojau į doktorantūrą, atlikau mokslinį tyrimą ir nusprendžiau grįžti į Lietuvą apsiginti disertacijos. Kitas etapas – VU Odontologijos institute: dėsčiau studentams, tęsiau darbus moksle, pradėjau domėtis naujomis skaitmeninėmis technologijomis ir jų taikymu dantų implantacijoje ir protezavime. Ši kryptis yra įdomi, prasminga ir aktuali, įskaitant visus jos etapus : diagnostinių vaizdų gavimas, apjungimas, chirurginės procedūros tikslumas, protezinio plano įgyvendinimas, protezų gamybos CAD/CAM ir 3D spausdinimo technologijos, galutinio darbo tikslumas ir jo stebėjimas. Buvome vieni pirmųjų Europoje, atlikę klinikinius tyrimus su iš intraoralinio skenerio gauta informacija pagamintais dantų implantų protezais tiek dalinai, tiek pilnai bedančiams pacientams. Esame nemažai bendradarbiavę ir tarptautiniame lygmenyje – su Ciūricho, Malmės, Liuveno universitetais. Su šiomis įtaigomis bendradarbiaujame iki šiolei.

Pagrindinės mokslinių interesų kryptys – tikslioji implantacija ir protezavimas. Mokslinių tyrimų ir klinikinės praktikos pagrindu yra sukurtas „Tiksliosios implantacijos ir protezavimo“ protokolas (angl. TFW – Total Fit Workflows). Jame esama keleto etapų. Pirmiausia – skaitmeninių vaizdų gavimas, jų sulygiavimo protokolai (sulygiuojant ir gaunamas skaitmeninis paciento modelis, pagal kurį simuliuojamas gydymas ir gaminami jam reikalingi chirurginiai gidai bei kiti protezavimo komponentai. Tada seka chirurginis etapas, kada atliekama pati implantacija. Jeigu anksčiau reikėdavo laukti, kol implantai prigis, tai šiandien turime daug informacijos apie kaulo kokybę, galime parinkti tam tikrus implantus ir dažniausiai iš karto po implantacijos uždedame laikinus protezus. Jeigu prieš 10 metų pacientas turėdavo vaikščioti su išimamomis plokštelėmis, tai dabar jis jau tą pačią dieną gali išeiti su laikinais dantimis, kramtyti minkštą maistą. Po sugijimo – protezavimo etapas, kurio metu reikia vėl, tik daug tiksliau, susirinkti visą informaciją, nuskenuoti, užregistruoti implantų padėtį ir t. t. Tuomet – laboratorinis etapas, kuriame daug inžinierinių niuansų (implantų komponentai ir t. t.). Tiriame, iš kokių medžiagų padaryti protezus, kad šie būtų kiek įmanoma tikslesni, tvirtesni struktūriškai, geriau prižiūrimi ir estetiškiau atrodytų. Paskutinis etapas – protezo atidavimas. Protezų ant implantų tikslumas praktikoje vis dar pakankamai abstraktus, todėl vienas iš siekių – tą tikslumą objektyvizuoti. Galiausiai po visko – stebime rezultatus, analizuojame technines ir biologines komplikacijas ir ... vėl viską tobuliname.

53479177902_5d4d2f84e6_k.jpgMF archyvo nuotr.

Kita mokslinių interesų kryptis – 3D biospausdinimas. Tai – ateities technologija. Jeigu 3D spausdintuvų pagalba galime kurti paprastas medžiagas, tai su 3D biospausdinimu – audinių konstruktus, juos „užsėti“ ląstelėmis, paimti iš to paties žmogaus ar kitaip aktyvuoti karkasus ir kryptingai regeneruoti prarastus audinius. Kaulinis audinys – pagrindinis audinys, kurio trūksta dantų implantacijos atveju. Šioje srityje turime projektą, vykdomą kartu su GMC Biochemijos institutu (dr. Egidijumi Šimoliūnu, Milda Alksne, dr. Virginija Bukelskiene ir kt. mokslininkais), doc. Ieva Gendviliene bei dviem kompanijomis (UAB Prodentum ir UAB 3DCreative). Išsikėlėme ambicingą tikslą – ne vien atlikti mokslinį tyrimą, bet ir sukurti praktinį sprendimą- produktą: 3D biospausdintuvo pagalba pasigaminti trūkstamo kaulinio audinio komponentą, kuris būtų naudojamas klinikinėje praktikoje. Šia kryptimi dirbame jau 10 metų. Čia reikia daug kantrybės, mokslinių ir psichologinių „duobių“ tikrai pasitaiko. Galbūt jau net šiais metais turėsime galimybę sertifikuotą produktą pritaikyti pacientams praktiškai.

Įsitraukiant ne tik į praktinį odontologo darbą, bet ir intensyviai vykdant mokslines veiklas, neišvengiamai mažiau laiko lieka pomėgiams, laisvalaikiu. Bet jeigu mokslinė veikla atrodo iš tiesų įdomi, prasminga, tuomet visada yra jėgų judėti į priekį. Kita vertus, praktikoje visuomet svarstai, kaip būtų galima padaryti geriau, ir taip nejučiomis jau ir prasideda moksliniai ieškojimai. Tad dirbant su pacientais galvoje nuolatos sukasi tas papildomas mokslininko „varikliukas“.

53480079176_81a8e36d68_k.jpgProf. dr. Vygandas Rutkūnas / MF archyvo nuotr.

Ką jums reiškia VU Rektoriaus mokslo premijos diplomas už išskirtinius mokslo pasiekimus? Ar mokslininkui svarbus pripažinimas?

Šis įvertinimas – man labai netikėtas. Nors apdovanojimas skiriamas vienam žmogui, manau, tai yra viso MF Odontologijos instituto nuopelnas. Sulaukiau tikrai daug palaikymo tiek iš buvusių (prof. I. Balčiūnienė, prof. V. Pečiulienė), tiek dabartinės instituto vadovės prof. V. Brukienės bei turiu daug įkvepiančių kolegų pavyzdžių, kurie neleidžia sustoti ir kelia odontologijos mokslo lygį daugelyje kitų svarbių odontologijos sričių. Iš tiesų, po tokių įvertinimų pradedi geriau suvokti savo darbo svarbą, pažvelgi į viską šiek tiek kitaip, susipažįsti su kitų VU mokslininkų nuveiktais didžiuliais darbais. Taigi, ši premija tikrai džiugina ir suteikia papildomos motyvacijos bei įpareigoja.

Kaip manote, ar skiriasi mokslininkų kartos? Jeigu taip, kokį pokytį matote?

Manau, kad žmogiškieji „vardikliai“ yra likę tie patys. Tas pats „alkis“ kažką sužinoti, išmokti, rasti sprendimus, dirbti kolegiškai. Tačiau labai smarkiai pasikeitusios yra pačios darbo sąlygos bei galimybės. Literatūros šaltinių ir žinių prieiga šiandieną yra kitokia. Pavyzdžiui, pamenu iš savo studentavimo laikų, kaip su kolega prof. T. Linkevičiumi iš Kauno traukiniu vykome į Vilnių ieškoti trūkstamos knygos į Lietuvos medicinos biblioteką, nes reikėjo ruošti mokslinį pranešimą. Arba išvykos į užsienį tada atrodė kažkas ypatingo. Šiais laikais, kai sąlygos geresnės, informacija prieinama lengviau, greičiau, nuotoliu ir pan., tos motyvacijos kartais pasigendu. Tačiau labai džiaugiuosi, jog šiandienos jaunieji mokslininkai atlieka žymiai aukštesnio lygio mokslinius darbus, nei tai galėjome mes padaryti ir geba pasiekti puikių rezultatų.

Jūsų manymu, kokios asmeninės savybės ir kokios išugdytos kompetencijos yra svarbiausios mokslininko karjeroje? Kokiomis savybėmis ir kompetencijomis remiatės Jūs?

Kalbant apie įgytas kompetencijas, manau, didelė jų dalis ateina iš šeimos, kurioje augai. Stebiu studentus, rezidentus bei doktorantus ir žaviuosi, iš kur kai kurie jų semiasi tokios milžiniškos vidinės jėgos ir motyvacijos. Visa tai, neabejoju, formuojasi dar vaikystėje, per santykį su tėvais, jų suteiktą vertybinį pagrindą, pamatytais pavyzdžiais, išjaustomis istorijomis. Tai yra labai svarbus dalykas. Žinoma, buvimui geru mokslininku nepakanka vien domėtis mokslu bendrai, žmogus turi būti ambicingas, turėti valios, ištvermės siekti rezultato, iškilus sunkumams – nepasiduoti. Šių vertybių universitete, veikiausiai, neišmokome, gal tik sustiprinti galime. Ką galime suteikti universitete – tai pagrindines žinias, instrumentus ir su jais „užvesti ant kelio“. Kelio pradžioje – svarbu tą jauną žmogų nukreipti, neslopinti jo kūrybiškumo, neversti daryti dalykų tik taip, kaip daro kiti, ir skatinti kūrybiškumą bei savarankiškumą. Mokslinė veikla pirmiausia turi būti miela širdžiai. Dar svarbus sveikas konkurencingumo jausmas. Jauniesiems kolegoms norėčiau palinkėti neišsigąsti ir neabejoti savo jėgomis. Jeigu pavyksta atrasti savo sritį, idėją, kuri domina, nepaisant to, kaip toli dabar esama nuo tikslo – svarbiausia tikėti juo ir jo nuosekliai bei ramiai siekti einant savo keliu.

Fakultetas

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos Sutinku