Sidebar

Naujienos

 53595187383_0c95a86b6b_k.jpgDr. Indrė Stankevičienė / MF archyvas

„Moksle viskas vyksta taip, kaip ir turi vykti: iš labai mažų dėlionės dalių bandome „lipdyti“ bendrą paveikslą. Todėl, kaip mokslininkė, neturiu tokio noro ištirti, sužinoti viską iki galo ar to padaryti viena, be komandos“, – teigia gydytoja VUL Žalgirio klinikos odontologė dr. Indrė Stankevičienė, šiais metais Medicinos fakultete apsigynusi disertaciją „Burnos sausumo būklės: epidemiologiniai ir klinikiniai rodikliai bei sąsajos su genetiniais, elgsenos ir streso veiksniais“ odontologijos mokslo krypties daktaro laipsniui gauti. Kovo 20 d., Pasaulinės burnos sveikatos dienos, proga su mokslininke kalbamės apie jos atliktą disertacijos tyrimą burnos sausumo tema.

Kuo aktuali burnos sausumo problema visuomenei?

Turėjau galimybę prisijungti prie mokslinių tyrimų grupės, 2017 m. organizavusios nacionalinį burnos sveikatos tyrimą, kurio tikslas buvo ištirti Lietuvos gyventojų burnos sveikatą. Paskutinį kartą bendra informacija apie įvairių Lietuvos regionų gyventojų burnos sveikatą turėta gal prieš 20 metų. Mūsų mokslo grupė sumanė padaryti pakartotinį tyrimą. Kadangi Lietuvoje iš viso nebuvo jokių duomenų apie burnos sausumo būklių paplitimą, man pasirodė labai įdomu panagrinėti būtent šią burnos sveikatos problemą. Mes nežinojome, kiek iš viso gali būti sergančiųjų burnos sausumu, kuris yra labai didelis rizikos veiksnys kai kurių burnos ligų išsivystymui. Visa tai man, bendros praktikos gydytojai, atrodė labai įdomu ir verta mokslinių tyrimų: kuo serga visuomenė, kodėl serga ir t. t. Burnos sausumo būklės buvo mažai Lietuvoje analizuotas reiškinys. Mat dažniausiai doktorantai būna gydytojai odontologai ortopedai, chirurgai, ortodontai ir pan., besigilinantys į labai specifines ir „siauras“ sritis.

Kodėl burnos sausumas išsivysto, kokie yra tie veiksniai?

Yra žinoma, kad burnos sausumą lemia įvairios lėtinės ligos, medikamentų naudojimas, psichologinės būsenos (stresas ir kt.), netinkamas gyvenimo būdas (žalingi įpročiai – rūkymas, alkoholio vartojimas ir pan.). Savo disertacijoje nesigilinau į priežastinius ryšius, t. y. kodėl burnos sausumo būklės apskritai išsivysto, o tyrinėjau, kiek yra tokių sergančiųjų Lietuvoje, siekant prevencinių programų kūrimo ir plėtojimo, bei su kokiais rizikos veiksniais siejasi burnos sausumas Lietuvos populiacijoje. Kitaip tariant – kas yra tie sergantieji Lietuvoje ir kodėl vieni ar kiti asmenys turi daugiau burnos sausumo išraiškų ir jų sąlygotų komplikacijų. Mano tyrimo tikslas buvo ne išsiaiškinti, ar disertacijos pavadinime įvardintieji veiksniai – genetiniai, elgsenos ir streso – sukelia burnos sausumą, nes jau yra žinoma, kad taip, bet kaip nuo šių veiksnių priklauso sergančiųjų burnos sveikata. Taigi analizavau minėtų veiksnių tarpusavio sąsajas.

Tyrimo rezultai parodė, kad Lietuvoje, kaip ir pasaulyje, žmonių, kurie turi stipresnes ar silpnesnes burnos sausumo išraiškas, yra apie 21 %. Tai yra tikrai daug – beveik penktadalis Lietuvos populiacijos. Tuo tarpu rimtesnes burnos sausumo formas, pavyzdžiui, kserostomiją (tai – subjektyvi burnos sausumo būklė, tik pats asmuo gali ją jausti, gydytojai gali nematyti jokių klinikinių reiškinių) patiria 8 %. Nuo šių bendresnių rezultatų apie burnos sausumos būkles perėjome prie konkrečių burnos sausumo formų nagrinėjimo: radome, kad ne tik burnos, bet ir akių sausumą turi 0,6 % Lietuvos populiacijos. O tokią sudėtingą ligą kaip Sjogreno sindromą (tai – autoimuninė liga, kurios metu pakenkiamos egzokrininės liaukos, pavyzdžiui, gaminančios seiles ir ašaras), kurią gali išduoti minėtieji burnos sausumo požymiai, turi 0,14 % Lietuvos populiacijos. Gali atrodyti, kad tai – labai nedidelis žmonių procentas, tačiau burnos sausumo požymiai yra ne tik grėsminga burnos sveikatos, bet ir rimtesnių žmogaus sveikatos problemų, arba kitaip, sudėtingų ligų išraiška. Kitaip tariant, burnos sausumas tik padeda identifikuoti rimtesnes ligas. Pavyzdžiui, diagnozuojant Sjogreno sindromą galima užtrukti 3-6 metus. Tai reiškia, kad ligonis jau ilgą laiką blogai jaučiasi, patiria daug klinikinių reiškinių, tiek susijusių su burnos sveikata, tiek pasireiškiančių kitais sveikatos sutrikdymais – nuolatiniu kosėjimu, niežuliu, lėtiniu nuovargiu, įvairių organų sistemų pažeidimais. Žmogus gali nesuprasti, kas su juos vyksta, gydytojai – nerasti ligos. Tad jeigu mes, gydytojai, geriau pažintume burnos sausumo būkles, rimtesnes ligas būtų galima diagnozuoti ženkliai greičiau.

53594979941_112afa9cfa_k.jpgDr. Indrė Stankevičienė / MF archyvas

Gal galite plačiau pasakoti apie genetinių veiksnių sąsajas su burnos ligomis?

Iš tiesų, dar mažai yra žinoma apie genetikos įtaką burnos susirgimams. Galima sakyti, tik dabar pradedama darbuotis su genų, kurie galėtų turėti ryšių su burnos ligomis, identifikavimu. Taigi kol kas negalime kalbėti apie akivaizdžius priežastinius ryšius, kai vieno geno išraiškos nulemia sudėtingas burnos patologijas. Ieškome tokių genų, kurie turi ryšį su burnos ligomis, aiškinamės, kaip stipriai jie gali paveikti burnos sveikatą. Savo disertacioje tyriau vieną geną ir jo kopijų skaičių, t. y. kaip stipriai to konkretaus geno variacijos nulemia burnos ligas ir burnos sausumą. Tyrimo rezultatai – iš pirmo žvilgsnio prieštaringi: gausesnis tam tikro seilių Alfa-amilazę koduojančio geno kopijų skaičius turėjo didesnę įtaką dantų ėduonies išsivystymui, tačiau tos pačios didesnės kopijos siejasi su mažesniu burnos sausumo pajautimu ir mažesne rizika turėti Sjogreno sindromą, o tai – teigiamas dalykas. Šitai galime paaiškinti tikėtinais veikimo mechanizmais, tačiau kol kas negalime daryti apibendrinančių išvadų. Taigi mūsų tikslas – bendradarbiauti su mokslininkais, skelbti tyrimų rezultatus, gilintis į juos toliau, stebėti, kaip šių genų išraiškos veikia kitose populiacijose, ar tos išraiškos yra skirtingos ir pan.

Be minėto Sjogreno sindromo, kokias dar gretutines ligas gali išduoti burnos sausumas?

Iš esmės, burnos sausumą reikėtų suprasti ne kaip burnos ligą, išsivystančią dėl kažkokių pokyčių, pažeidimų burnoje, bet kaip bendrą žmogaus organizmo nesveikatos išraišką burnoje. Tai reiškia, kad burnos sausumą turi tie asmenys, kurie vienais ar kitais aspektais – fiziniais ar emociniais – nėra sveiki, jų bendra organizmo būklė nėra gera. Burnos sausumą gali sukelti bet kuri lėtinė liga, bet kurio vaisto vartojimas. Jeigu asmuo vartoja keletą vaistų tuo pačiu metu, tai rizika turėti burnos sausumą išauga kelis kartus. Kartu išauga ir pačios burnos ligų komplikacijų (dantų ėduonies ir kt.) rizika. Jeigu žmogus turi vieną ligą, pavyzdžiui, gastroezofaginį refliuksą, onkologines ligas, cukrinį diabetą, emocinių sunkumų ir pan. – bet kuriuo iš šių ar daugybės kitų atvejų jau savaime galima turėti išreikštą burnos sausumą. Tačiau jeigu žmogus turi, pavyzdžiui, ir gastroezofaginį refliuksą, ir cukrinį diabetą – tuomet burnos sausumas bus itin stipriai išreikštas. Burnos sausumas tampa rodikliu, kaip gerai žmogui sekasi kontroliuoti gretutinę patologiją. Tarkime, cukrinio diabeto atveju, jeigu sunkiai sekasi reguliuoti cukraus kiekį kraujyje, pacientas gali jausti paūmėjusį burnos sausumą, o jeigu kontroliuoti sekasi gerai, burnos sausumas stabilizuojasi.

53595300759_fb9020b3e8_k.jpgDr. Indrė Stankevičienė / MF archyvas

Kaip diagnozuojamas burnos sausumas?

Nors konkrečiu atveju sunku pasakyti, kas tiksliai pacientui sukelia burnos sausumą (esama daugybės minėtų veiksnių), pats būklės diagnozavimas – pakankamai standartinis. Pirmiausia naudojame klausimynus. Tokiu būdu galime diagnozuoti subjektyvų burnos sausumą – minėtą kserostomiją: atsakinėdamas į klausimus, pacientas pažymi, kad jam kartais arba dažnai sausėja burna. Jeigu toliau tiriamas ne pats burnos sausumo pojūtis, o seilių kiekis (esama standartinio kiekio, kiek suaugęs žmogus turėtų turėti per tam tikrą laikotarpį), pasitelkiamas matavimas: prašome paciento spjauti į tam skirtą mėgintuvėlį, ir po maždaug 15 minučių matome, ar seilių yra pakankamai, ar vis tik trūksta. Esant trūkumui, pacientas priskiriamas hiposalivaciją turinčiųjų grupei. Kitus burnos sausumo tipus identifikuojame pagal tai, ar žmogus patiria akių sausumą (labai dažna lydinti patologija). Tokiu atveju, kai žmogui trūksta ne tik seilių, bet ir ašarų, nustatomas sausasis sindromas (sausumas pasireiškia ne vien burnoje, bet ir akyse).

Vis tik Sjogreno sindromo mes, odontologai, diagnozuoti nesiimame. Jeigu įtariame, kad pacientas gali jį turėti, tuomet siunčiame pas gydytojus reumatologus, kurie, atlikę įvairius testus, susumavę gautus balus, ir nustato, ar tai yra Sjogreno sindromas, ar ne. Akivaizdu tai, kad burnos sausumo būklių valdyme turėtų darbuotis ne vien odontologai. Čia reikalingas glaudus bendradarbiavimas tiek su reumatologais, tiek kitų sričių gydytojais. Tačiau neretai apsilankymas pas odontologą ir burnos sausumo diagnozavimas pacientui gali tapti pirmu stimulu susirūpinti ne vien burnos, bet ir viso organizmo sveikatos būkle, ieškant konkrečios ligos.

Nacionalinio tyrimo metu iš pusantro tūkstančio atsitiktine tvarka ištirtų žmonių įvairiuose Lietuvos regionuose radome 8 asmenis, kurie turėjo ir akių, ir burnos sausumą. Iš jų – 2-iems buvo nustatytas Sjogreno sindromas, dar 2-iems – kitos lėtinės ligos, dar kitiems – reumatinės ligos. Pacientai galvojo esą sveiki iki mūsų pastebėtų burnos sausumo požymių. Mes nukreipėme juos pas specialistus, šie rado konkrečias lėtines ligas, kurioms buvo būtinas atitinkamas gydymas. Labai gaila, kad du 2 asmenys, kuriuos mes nukreipėme pasikonsultuoti pas savo šeimos gydytojus, buvo atkalbėti nuo tolesnio būklės ištyrimo. Tai rodo tam tikrą gydytojų edukacijos apie burnos sausumo būklių rimtumą trūkumą. Nepakanka, kad vien mes, odontologai, labai gerai išmanytume šias būkles ir edukuotume vieni kitus. Reikalingas ir kitų sričių gydytojų įsitraukimas.

Kitas dalykas – burnos sausumas tikrai nėra vien vyresnių žmonių sveikatos problema. Savo praktikoje tikrai esu turėjusių jaunų pacientų, kuriems buvo nustatytas gastroezofaginis refliuksas (į burną patenkančios rūgštys iš virškinamojo trakto ir sukelia burnos sausumą) ar kurių burnos sausumo priežastis buvo patiriami emociniai sunkumai. Pagal tam tikrus požymius galime įtarti ligas, kurias pacientai jau turi diagnozuotas. Pavyzdžiui, pastebėjus burnos sausumą ir užklausus pacientų, ar jie neturi, pavyzdžiui, cukrinio diabeto, šie tik patvirtindavo anksčiau specialistų diagnozuotą ligą. Bėda ta, kad pacientai nežino, jog svarbi yra ne vien turimos ligos kontrolė, bet ir ją lydinčių burnos būklių komplikacijų rizika.

53594106187_8855471f1c_k.jpgMF archyvas

Kokių priemonių reikėtų imtis, norint išvengti burnos sausumo?

Efektyvaus burnos sausumo gydymo būdų praktiškai nėra (tam tikri pasaulyje vartojami vaistai turi labai daug šalutinių poveikių, todėl Lietuvoje nėra labai paplitę), esama tik simptomus lengvinančių priemonių (įvairūs seilėtekį skatinantys purškalai, kremai, tabletės arba pacientui skiriama skaidulingo maisto dieta, skatinanti daugiau kramtyti ir taip stimuliuoti seilių liaukas). Todėl prevencija čia užiima labai svarbų vaidmenį. Jeigu žmogus laikysis bendrųjų sveikos gyvensenos principų, – sportuos, tinkamai maitinsis (vengs tabako, nesaikingo alkoholio, kavos vartojimo), palaikys emocinę sveikatą, laikysis aktyvios širdies kraujagyslių, endokrininių ligų profilaktikos, – tai ir burnos sausumo rizika sumažėja. Jeigu nėra laikomasi šių principų, tuomet atsiranda lėtinių ligų tikimybė, o su ja – ne tik burnos sausumas, bet ir kitos burnos bei dantų ligos (aktyvus ėduonis ir kt.). O jeigu lėtinė liga (reumatinė, autoimuninė ar kt.) jau turima, tuomet labai svarbu, kad su specialistų ar medikamentų pagalba žmogus gebėtų ją kontroliuoti – taip galima ženkliai sumažinti ir burnos sausumą. Taigi pagrindinis „gydymas“ – kiek įmanoma sveikesnis gyvenimo būdas ir lėtinių ligų kontroliavimas.

Fakultetas

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos Sutinku