Prof. dr. Vilma Brukienė / MF archyvas
Šiais metais Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto odontologai mini nuostabią sukaktį – bus išlydėta 25-oji odontologijos studijas baigusių studentų karta. Vaikų dantų gydytoja, Odontologijos instituto direktorė, Odontologų rūmų tarybos pirmininkė, profesorė dr. Vilma Brukienė savo žinias praktinių ir teorinių užsiėmimų metu perdavė visiems šiems studentams, todėl šiandien kalbiname ją apie jos pačios kadaise padarytą lemtingą pasirinkimą studijuoti odontologiją ir tapti vaikų dantų gydytoja. Odontologijos krypčių ir išjudintų sričių V. Brukienės portfolio suskaičiuotume daug – ši įstabi moteris, regis, kelis dešimtmečius atidavė visą save ir sudalyvavo daugybėje projektų, kad Lietuvos žmonių dantų sveikata gerėtų.
Svajonės sėsti už troleibuso vairo ir viso gyvenimo meilė provincijai
– Miela Vilma, šiandien pabėgome iš miesto, iš odontologų kabineto, ir vykstame pasivaikščioti į šimtametį Grabijolų kaimą. Visuomenė dažnai įsivaizduoja odontologus kaip mėgstančius pedantišką švarą, sterilumą, labai prisižiūrinčius savo išvaizdą ir sveikatą. Ir vis dėlto, pasirodo, kad odontologijos profesorė mėgsta buvimą kaime? Ši nesterili nemiesto erdvė yra jums artima?
– Paradoksalu, bet visai nesu sterili ir pedantiška. Tad gal ir gerai, kad esu vaikų odontologijoje: čia, skirtingai nuo ypatingo kruopštumo reikalaujančių kitų odontologijos sričių, visų pirma reikia psichologinio bendravimo įgūdžių. Kaimas man artimas nuo vaikystės: jame praleidau visas vasaras. Mane iš miesto išveždavo birželį, ir parsiveždavo rugpjūčio pabaigoje. Kartais net tekdavo mane gaudyti, kad važiuočiau iš kaimo atgal į miestą! Man ten buvo taip gerai... Kaip vaikas, ten praleidau daug laiko viena, su savimi, su gyvūnėliais: kačiukus vystydavau, rankinukuose nešiodavausi. Tad potraukis kaimui ir gamtai išliko iki dabar. Šiame gyvenimo etape aš giliai širdyje brandinu svajonę gyventi kur nors vienkiemyje, be kaimynų. Gal čia daugiamečio buvimo tarp žmonių pasekmė? Esu intravertė, išmokusi būti ekstraverte. Su amžiumi labai ryškėja, noras atsitraukti nuo žmonių, nuo masės. O juk kasdienybėje – atvirkščiai – turiu nuolat dalyvauti konferencijose, renginiuose, skaityti pranešimus, mokyti studentus... Atrodo, jog visą laiką elgiuosi priešingai savo prigimčiai.
Prof. dr. Vilma Brukienė / MF archyvas
– Kuo norėjo būti užaugusi mažoji Vilma? Ar pamenate savo svajones, gal jau nuo mažumės norėjote būti profesore gydytoja?
– Gydytoja, o juo labiau – odontologe tapti niekuomet nesvajojau. Vaikystėje, be to, kad norėjau dirbti ledų pardavėja, troškau būti troleibuso vairuotoja! Šią svajonę atsimenu ryškiai: man atrodė, kad sėdėti aukštai, lėtai važiuoti ir linguoti prie didelio vairo, yra fantastiškai smagu. Ir iki šiol taip manau, matyt, tai lėmė ir mano prioritetus renkantis asmeninį automobilį.
Gal dėl jaunystėje perskaitytų detektyvų, bet labai žavėjausi ir archeologija, jos mįslingumu. Muziejuose mėgstu žvelgti ir analizuoti žmonių portretus, man įdomu, kaip jie gyveno, ką jie jautė? Ir vakarais važiuodama gatvėmis žiūriu į pastatų langus ir mąstau: kuo žmonės gyvena už tų langų?
Dabar matau, kad mano vaikai įgijo specialybes, kurias būčiau mielai studijavusi: meno vadybą, politikos mokslus, tarptautinius santykius. Aktorės karjera taip pat buvo viena iš mano gyvenimo svajonių. Žavėjausi teatru, eidama į spektaklius aktoriams nešdavau gėles ir tortus. Pavydėjau, kad jie visiškai kitaip jaučia pasaulį. Jaučiuosi esanti per meniška tiksliukams, ir per tiksli menininkams: mano siela talpina polinkį daugybei visai skirtingų sričių.
– O mes įsivaizduojame, kad odontologai mėgsta savo švarų šviesų kabinetą, tad jame su malonumu dirba visą gyvenimą...
– Manau, jog pasiryžusių savo darbą dirbti visą gyvenimą ir yra didžioji dauguma. Baigiau mokyklą aukso medaliu, galėjau stoti bet kur, tačiau neturėjau konkretaus tikslo. Mano tėvai mane nukreipė stoti į odontologiją. Jie norėjo man kuo lengvesnės duonos (nors ji tikrai nėra lengva): anuomet, privačių klinikų steigimosi pradžioje, jie galvojo, kad tai labai gera profesija, nes aš turėsiu nepriklausomybę, galėsiu susikurti sau darbo vietą. Mano tėvai buvo mokytojai, ir, jei jie nebūtų man sufleravę, pati gal būčiau pasirinkusi mokytojo kelią.
Kai studijavome internatūroje, reikėjo rinktis specializaciją, ir aš tuo metu ketinau būti endodontologė. Viena iš dėstytojų papriekaištavo – kodėl niekas nesirenka vaikų? Tada pagalvojau, – kodėl gi ne? Ir pasirinkau. Taip susisiejo mokytojo ir odontologo sritys: vaikų odontologija neįmanoma be pedagogikos, kaip su vaiku susitarti, kad jis tau išsižiotų? Tai – tikrai sunkus darbas, ir, deja, jį renkasi labai nedaug žmonių, nes Lietuvoje tai dar nėra pakankamai vertinama.
Prof. dr. Vilma Brukienė / MF archyvas
Apie būsimų gydytojų odontologų kartą – per savo istorijos prizmę
– Jūsų jaunėlis sūnus nusekė jūsų keliu: ne tik tapo abiturientu šimtukininku, tačiau ir įstojo į odontologijos studijas. Ar, sužinojusi apie sūnaus sėkmę, prisiminėte kaip kadaise tėvai pasitiko žinią, jog jūs studijuosite odontologiją? Turbūt žinojimas, jog vaikas nusprendė sekti tavo keliu, talpina visą spektrą skirtingų jausmų?
– Mano pačios tėtis, deja, nebesuprato, kad aš įstojau į odontologiją, nes tais pačiais metais jo netekau, o mama, kaip pedagogė, net nebūtų pagalvojusi, kad galėčiau neįstoti. Visiškai nesikišau į vaikų pasirinkimus, nes aš, kad ir kaip keistai dabar tai skambėtų, visai neseniai išgyvenau laikotarpį, kai kiekvieną pavasarį galvodavau, kur man pačiai dar įstoti, ir ką dar pasimokyti? Pajutau, kad to, ką jau žinau ir veikiu, man negana! Labai užjaučiu abiturientus, kuriems reikia apsispręsti, kokį kelią rinktis. Tenka pripažinti, kad aš pati net ir šiandien nežinau, ką aš iš tikrųjų norėčiau gyvenime veikti. Nesijaučiu esanti savo galutinėje vietoje, save pilnai realizavusi, savo karjeros išsipildyme.
– Tai labai įdomi žinutė besirenkantiems studijas. Šiemet Vilniaus universitetas išleidžia 25-ąją gydytojų odontologų laidą, jūs matėte ir ugdėte visus juos. Jaunieji gydytojai dar tik įsivaizduoja, kokia bus jų karjera, kaip klosis gyvenimo kelias... Juk odontologija nėra lengva profesija?
– Taip, dabar juos pasitinka labai skirtingos aplinkybės ir sąlygos palyginus su laikais, kai studijas baigėme mes, jų dėstytojai. Dabar ateina tinklinės medicinos era. Kai mes stojome, radosi maži odontologų kabinetukai, kuriais iki šiol labai žaviuosi: jie buvo kaip butikai, kuriuose buvo gydomos kelios šeimos kartos, gydytojai žinojo viską apie tų šeimų problemas, skirdavo individualų dėmesį kiekvienam žmogui. Dabar Lietuvoje odontologų rinka yra ganėtinai užpildyta, bet regionuose jų vis dar trūksta – gal dalis būsimų gydytojų sėkmingai pasuks savo kelią ten? Visgi, kiekviena karta susiduria su skirtingais iššūkiais. Mums dėstytojai sakydavo: „negalvokit, vaikai, kad tik atversit kišenes, ir byrės pinigai“. Ir tikrai taip nebuvo. Odontologija anaiptol nėra lengva profesija, bet daugumai ji atrodo daugiau verslas nei medicina. Žmonės net sako, kad mes taisome, o ne gydome dantis, – kaip rankinuką ar batus. Visgi, odontologija yra toks pat gydymas kaip ir medicina. Būsimi odontologai turi turėti daug bendrųjų ir medicininių žinių: dantys juk nėra tai, ką gali išimti ir įdėti, jie per visas sistemas susijungia su likusiu organizmu.
– Ar matote skirtumų tarp ankstesnės kartos studentų ir dabartinio jaunimo pasirinkimo laisvės? Anksčiau sprendimas, kur vaikas stos mokytis, buvo priimamas pasitarus su tėvais. Kas dabar motyvuoja jaunimą studijuoti gydytojo odontologo specialybę?
– Odontologija sutraukia moksleivius su aukščiausiais balais. Ir aš turiu teoriją, kodėl taip yra: odontologai yra laisvesni ir savarankiškesni profesiniame kelyje. Medikai mokosi ilgiau, didžioji dalis jų prisiriša prie ligoninės, kuri turi specifinę įrangą. Tuo tarpu odontologai anksti gauna nepriklausomybę nuo aplinkos – tai patrauklu šiandieniniam jaunimui. Jų darbas aiškus, prognozuojamas, jie vieninteliai turi savo profesinę savivaldą. Odontologijoje turėtų būti gerokai mažiau mobingo, diskriminacijos, nes ji mažiau pririšta prie valstybinių lėšų, skiriamų pozicijų, nesusiformuoja hierarchija.
Vieni studentai ateina iš idėjos gydyti vaikus, užsiimti burnos ligų profilaktika, kiti – nuo pat pradžių nori tapti implantologais, chirurgais, tačiau kelias visuomet kažkiek keičiasi. Būta studentų, kurie atėjo jau turėdami visiškai kitą – pavyzdžiui, aktoriaus – specialybę, pasiekę ketvirtą dešimtį. Šiais laikais tai normalu. Aš žaviuosi jaunimo entuziazmu, tegul jie daro klaidas pasirinkimuose! Mūsų tėvų karta buvo pratusi nusistatyti vieną vagą nuo pat mokslų baigimo iki pensijos, bet dabar studentai laisvi rinktis ir skaidyti savo gyvenimą į etapus. Ir pati labai norėčiau, kad gyvenimas man dar pasiūlytų visiškai naujų iššūkių.
Visgi, yra tekę sutikti studentų, kurie atvirai pasako, kad tiesiog nori įteikti tėvams diplomą, o tada jau eiti savu keliu. Žinau, kad tai nėra gerai, – man pačiai teko kažką panašaus patirti. Vaikystėje tėvai rūpinosi, kad visą laiką turėčiau užsiėmimą, o ne trinčiausi po gatves, todėl įstojau į muzikos mokyklą. Norėjau vėliau ją mesti, bet jie neleido. Tad, kai po septynerių metų ją baigiau, uždariau pianiną, ir niekada gyvenime nebeatsidariau. Jei vaikas nori būti režisieriumi, bet yra verčiamas stoti į mediciną, į odontologiją ar teisę, iš to naudos nėra. Net jei tėvai ir nuoširdžiai linki jiems gero, aš matau studentus, kurie tikrai nedirbs šio darbo.
Prof. dr. Vilma Brukienė / MF archyvas
– Vaikų sveikata besirūpinantys ir tam atsidavę žmonės yra kupini meilės. Dažnai ta meilė būna net didesnė, nei pavyksta ištransliuoti į aplinką. Ar važiuojant namo po darbo dienos apima minčių srautas tarsi suktumėte dienos filmo juostelę iš naujo? Sakoma, kad šis permąstymas – lyg pakartotinai išgyvenama meilė: kyla iš didelio rūpesčio kiekvienu žmogumi, iš didelės atidos kiekvienai detalei.
– Tą dienos filmo juostelę atsukinėju nuolatos, net naktį. Turiu savigraužos jausmą, ypač jei nesu tikra, ar padariau gerai. Pati savęs klausiu – kas gi pasikeis, jei šimtą kartų vėl prasuksiu tą juostelę? Tiesiog vėl suprasiu, kad galėjau pasielgti kitaip, bet situacijos tai nebepakeis...
– Vis dėlto, esu mačiusi chirurgą odontologą, kuris, atnešęs po operacijos vaiką, bundantį po narkozės, ir paduodamas jį motinai, žiūrėjo ne jai į akis, o į vaiką. Tas žvilgsnis buvo labai neilgas, bet kupinas didelio tyro susirūpinimo...
– Išties, tą jausmą, turbūt, turi, bet dėl laiko stokos neparodo dauguma gydytojų. Nežinau, kiek medikų kasdien pagalvoja, jog jų darbas – gelbėti. Manau, jie tiesiog tempia savo jungą, ir gal tik kartais pareflektuoja, kokia to vertė. Herojišką žygį gali padaryti tik kartą ar du gyvenime. Būtent tas kasdienis smulkus monotoniškas pareigų atlikimas yra tikroji vertė, ant kurios sukasi pasaulis. Jeigu mediko darbas būtų labiau vertinamas, jei jis turėtų daugiau poilsio, tai būtų pati laimingiausia profesija. Odontologų darbe retai pasitaiko gyvybės/mirties klausimas, bet jie gelbėja nuo skausmo, suteikia galimybę kokybiškai kramtyti – tai yra labai svarbu.
– Ar šiais laikais odontologijos studentai yra mokomi vadinamųjų minkštųjų kompetencijų – užjausti, prakalbinti, šypsotis ir nuraminti mažąjį pacientą, ar tai yra paliekama duotybei – kiek pats būsimas gydytojas yra empatiškas, tiek jis ir turės gebėjimų?
– Būtų nuostabu, jei kiekvienas odontologas turėtų natūralų polinkį į švelnumą. Studentus atskirai mokome teisės, etikos, psichologijos, o bendravimo įgūdžių jie gauna kasdien, su kiekvienu nauju pacientu. Su nostalgija prisimenu laikus, kai studentai nuvažiuodavo į vaikų namus, prisisodindavo pilną automobilį vaikų, atsiveždavo, pagydydavo ir išveždavo atgal. Negalėdavau atsigrožėti, kai koks didelis stiprus vyrukas, būsimas chirurgas ar implantologas, tikrai neketinantis cackintis su vaikais, stovi klinikoje aplipęs tais vaikais: vienam snarglį šluosto, kitą – į tualetą veda... Dėl tokių akimirkų tikrai verta gyventi.
Labai norisi, kad mūsų odontologai, kartas nuo karto priėmę vaikus, prisimintų, kaip su jais bendrauti, padovanotų jiems kokią dovanėlę. Studentams labai svarbu pamatyti, kad ne viskas susiveda į pinigus – kartais reikia užsiimti labdara. Šiemet atidarius Angelės ir Sigito Kazlauskų vaikų odontologijos centrą, studentai galės suteikti dar daugiau gydymo, patirti dar daugiau kontakto su vaikais. Kartais studentas į savo rankas gauna vaiką, kurio iki tol nesugebėjo pagydyti jau didelę patirtį turintis gydytojas, kuriam jau numatytas gydymas su sedacija ar narkoze... Ir tam studentui pavyksta įkalbinti vaiką nurimti ir išsižioti! Svarbiausia – ne patirtis ar manualiniai įgūdžiai, o ryšys, noras padėti ir energetika. Tikiu, kad studijavusiems čia tokia patirtis turėtų išlikti ilgam.
Važiuoti bekele, net jei kažkas liepia daryti kitaip
– Ar tiesa, kad mediku tampama tik turint labai stiprias būdo savybes? Jūsų gyvenimo kelias ir pasiekimai rodo, jog perfekcionizmas ir maksimalizmas jums nesvetimi. Kuriame gyvenimo etape ieškotumėte šių charakterio bruožų šaknų, gal tai paveldėta?
– Be abejonės, perfekcionizmą davė tėvai. Nepamenu, kad jie būtų mane pasisodinę ir auklėję, tas įvyko nebyliai. Vaikai instinktyviai jaučia tėvų emocijas: net kai pas odontologus ateina vaikai, ir jų tėvai bijo gydyti dantis, jie iškart tą baimę perima. Mano tėvas buvo direktorius, mama – direktoriaus pavaduotoja, tad reiklumas visada tvyrojo ore. Jaučiau, kad neturiu teisės parnešti namo mažesnį pažymį, nei maksimalų, nors man niekas to niekada neliepė. Pati sau buvau ir tebesu didžiausia baudėja: perfekcionistui nereikia kritikų, jis pats save užgraužia dėl kiekvienos smulkmenos. Man atrodo, kad mano smegenys niekada neišsijungia, nes aš kartais prabundu net vidury nakties galvodama, kaip kokią problemą reiktų išspręsti...
– Ar dalį šių savybių perdavėte savo vaikams, savo studentams? O gal kaip tik, atpažinusi vaikuose perfekcionizmo gyslelę, bandydavote tai pristabdyti?
– Deja, ne. Turiu prisipažinti: per vėlai supratau, jog perdaviau savo vaikams reiklumą sau, tobulų rezultatų siekimą. Dabar jau regiu išugdytus perfekcionistus. Gal kažkiek to – įgimta, tačiau ir aš prisiimu atsakomybę: per daug iš jų reikalavau. Labai tikiuosi, kad dabar jau esu gana akivaizdžiai pasikeitusi, ir vaikams galiu būti nauju pavyzdžiu. Perfekcionistai yra patogūs visiems aplinkiniams – visiems su jais gera dirbti, išskyrus patį perfekcionistą. Jis viską padarys tobulai savo poilsio sąskaita. Iš vadovo pozicijos galiu pasakyti, kad tokių žmonių darbuotojų tarpe vis mažiau. Bet ir labai gerai, neperfekcionistai – laimingesni žmonės.
Prof. dr. Vilma Brukienė pasivaikščiojime po Grabijolų kaimą / MF archyvas
– Šiandien vaikštome šimtmečiais pramintais kaimo keliais, o jūs pati mėgstate eiti pramintu keliu, ar visgi – trypti savo takelį?
– Nežinau, ar keliai apskritai būna nauji. Esu užsispyrusi žemaitė, jei man kas nors liepia kažką daryti, aš specialiai elgiuosi kitaip, net jei vėliau gailėčiausi. Važiuodama mašina visuomet renkuosi kuo blogesnį maršrutą per miškus ir pelkes, per bekelę. Labai mėgstu vairuoti, važiuoti kur akys mato. Norisi pajusti pavojų, nors tikrai nesu drąsuolė (parašiutu tikrai nešokčiau!). Pasiklysti miške visiškai nebijau, nebent kažkur nuvažiavus užklimpti su automobiliu. Bet net kai bijau, aš vis tiek darau. Tai, matyt, panašiai elgiuosi ir gyvenime, ir karjeroje.
Tikiu, kad gyvenimas viską pats sudėlioja. Kažkada negavusi tam tikrų labai trokštamų dalykų, labai gailėjausi, o paskui viskas taip susidėliojo, kad tai išėjo tik į naudą. Jeigu kažkas šiandien atrodo labai blogai, tai turi kažkokią prasmę ir išvirs į kažką labai gero, nors tą akimirką ir nesupranti, kodėl taip atsitiko. Ką stengiausi gauti iš paskutiniųjų – negavau, o visos gyvenimo dovanos pačios atėjo. Kiekvienas žmogus yra savo likimo kalvis, ir jo užduotis yra tik sąžiningai dirbti savo darbą, o kelią, kur jis nusuks tai darydamas, kažkas sureguliuos iš aukščiau.
Vertinant laiką ir kiekvieną gautą pamoką
– Koks yra jūsų dienos ritmas? Kokie iššūkiai santykyje su pacientais jus pasitinka?
Nors dirbu daug metų ir pasitikiu savo kompetencijomis, vis tiek kiekvieną pacientą priimu kaip visiškai naują istoriją – jis nėra man statistinis vienetas. Vos pradėjusi dirbti, ilgus metus atsimindavau kiekvieną savo pacientą... Dabar odontologams prisiminti kiekvieną pacientą – prabanga, nors savo darbą kiekvienu atveju atliekame maksimaliai gerai. Didžiausia sėkmė – kai vaikai, kurie, perėję per daug gydytojų, nesileidę gydomi, tau išsižioja. Kartais atrodo, kad turi susitikti du konkretūs žmonės – vaikas ir gydytojas, – kad būtų pasiektas tikslas. Mano rekordas įkalbinėjant vaiką buvo dvi valandos. Visgi, ne visur ir ne visada gydytojai tam turi erdvės ir laiko. Kartais labai reikalinga tėvų pagalba. Yra buvę, jog visas prieigos metodologijas išbandžius, staiga galiausiai vaiko mama ištarė: „na, gerai, nupirksiu aš tau tą žiurkėną!...“, ir vaikas leidosi gydomas be jokių problemų.
Prof. dr. Vilma Brukienė / MF archyvas
– Ką jums patinka veikti už profesijos ribų? Kokią gyvenimo dalį užima poilsis ir apmąstymai, – leidžiate sau ramybės pauzes? Apskritai, kiek vidinė inercija dirbti jums trukdo, o kiek – padeda gyvenime rotuojantis prioritetus?
– Galiu visą dieną praleisti su knyga ant sofos... Mėgstu važinėti po Lietuvą ir svetur. Mane traukia provincija. Bet kokią šventę ir savo gimtadienius stengiuosi švęsti aktyviai: sugalvoti kokį žygį, kažką aplankyti, lipti, eiti, patirti. Man labai svarbus buvimas su savo vaikais, nes jo vis mažėja. Su jais važiuoju bet kur, jei tik jie sutinka su manimi leisti savo laisvą laiką.
Vidinė inercija dirbti, žinoma, trukdo, nes pati sau darau psichologinį spaudimą. Atrodo, jei kažko nedarysiu, atsiliksiu nuo laiko. Tarsi būtume žiurkių lenktynėse, kuriose, jeigu nuoširdžiai, nenoriu dalyvauti. Bet man vis naivokai atrodo, kad dar truputį pabėgsiu ir tada jau pagyvensiu!... (šypsosi).
– Kas jums buvo ir yra autoritetai?
– Odontologija Lietuvoje, skirtingai nei Vakarų Europoje, yra labai moteriška profesija, tad mane mokė daugiausia moterys. Kol buvau jauna, visi mokytojai man buvo autoritetas, o tėvai, natūraliai tam tikrą laiką, – didžiausias pavyzdys. Vėliau, subrendęs, gali atsisukti į praeitį ir įsivertinti, kaip ten iš tiesų buvo. Dėstytojai gali būti autoritetai profesinėje plotmėje, bet jie netaps idealais mąstant apskritai. Profesorė Irena Balčiūnienė buvo autoritetas daugumai mūsų instituto dėstytojų, taip pat ir man. Dabar studentai turi daug kritinio mąstymo, jie nestato dėstytojų ant pjedestalo, dažnai pakritikuoja, ir tai – labai gerai.
Per gyvenime duotą laiką iš kiekvieno autoriteto turime susirinkti po gabaliuką išminties ir tokiu būdu save formuoti. Dabar mano autoritetas – mano vaikai, kad ir kaip galbūt keistai tai skambėtų. Daug iš jų mokausi, jie mane verčia pasitempti. Kiekviena karta atneša naują požiūrį, kitą sampratą. Ir aš jaučiuosi ne viską žinanti ir pažeidžiama. Nes, na, kiek tu gali būti stiprus..!