Asociatyvi nuotrauka / Canva
Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto studentės Eva Naktinytė ir Aida Emilija Balukonyte kartu su vadove dr. Renata Juknevičiene pristatė tyrimą, atskleidžiantį, kuo dirbtinis intelektas (DI) gali būti naudingas priėmimo-skubios pagalbos skyriuje taikant medicininį rūšiavimą. Tyrimo rezultatus pristatė net 65 skirtingi žiniasklaidos portalai Didžiojoje Britanijoje, Ispanijoje, JAV, Indijoje, Graikijoje, Singapūre, Argentinoje, Olandijoje, Lenkijoje, Australijoje bei daugelyje kitų pasaulio šalių.
DI medicinoje taikomas jau seniai, bene pirmoji dirbtinio medicinos konsultavimo programa INTERNIST-1 buvo sukurta dar 1971 metais. Ši paieškos algoritmais grįsta priemonė padėdavo diagnozuoti pacientus, o jau 9-ajame dešimtmetyje atsirado alternatyvių sistemų, tokių kaip „DXplain“, MYCIN ir kitų. Visos jos palaipsniui rodė bendrą technologijų vystymosi kryptį: jog DI ateityje gali tapti svarbiu gydytojų ir slaugytojų įrankiu.
Šiais laikais pažangūs DI sprendimai – ypač naudingi, jie geba išanalizuoti daugybę skirtingo pobūdžio duomenų per labai trumpą laiką, talkinti atliekant kasdienes užduotis ar dirbant administracinį darbą. Technologijos jau padeda ženkliai optimizuoti tam tikrų sričių specialistų krūvį, kuris tolydžio didėja dėl medicinos personalo trūkumo. Pasaulio sveikatos organizacijos skaičiavimais, iki 2030 m. Europos Sąjungoje trūks 4,1 mln. sveikatos priežiūros darbuotojų.
Akivaizdu, kad DI gali pasitarnauti įvairiai – ne tik palengvinti visai sveikatos priežiūros sistemai tenkančią naštą, bet ir pagerinti pačią medicinos praktiką. Tačiau ar DI išties tikslesnis ar patikimesnis nei medicinos srityje dirbantys žmonės? Ar jis gali pranokti gydytojų, slaugytojų patirtį ir klinikinį vertinimą diagnozuojant ir rūpinantis pacientais? O kaip tada, kai reikia nuspręsti, kurio paciento atvejis skubus, o kuris – gali palaukti?
Kas geriau priskiria pacientus skubiai kategorijai: DI ar medicinos darbuotojai?
Skaičiuojama, kad Europoje kasmet į skubios pagalbos skyrių kreipiasi kone kas ketvirtas gyventojas, labai daug pacientų patenka į ligoninę skubos tvarka. Todėl itin svarbu tinkamai įvertinti pacientus ir teikti pirmenybę tiems, kuriems pagalbos reikia skubiausiai. Medicinio rūšiavimo dėka, pagalba ne vienodai skubiai bus suteikta pacientui su rankos lūžiu ir žmogui, kuris patyrė tik paviršinius odos nubrozdinimus. Taip pat skirtingai bus vertinami ilgai karščiuojantys pacientai, ir pacientai su lengvais peršalimo simptomais. Vis dėlto, tai nuspręsti ne visuomet paprasta, nes net iš pažiūros paprasti simptomai gali būti gyvybei pavojingos ligos išraiška.
Europos skubiosios medicinos draugija buvo įkurta prieš daugiau nei 30 metų Londone. Šios organizacijos misija – rūpintis skubiosios medicinos tyrimų, švietimo, praktikos ir standartų pažanga visoje Europoje. Draugija taip pat rengia kongresus, į kuriuos kasmet suvažiuoja per 3500 dalyvių iš daugiau nei 80 šalių. Pernai toks renginys vyko Kopenhagoje, o šiemet – Vienoje. Pastarajame dalyvavo ir dr. Renata Juknevičienė, kuri su kolegėmis Eva Naktinyte ir Aida Emilija Balukonyte pristatė atliktą tyrimą: ar DI galėtų atlikti medicinį rūšiavimą priėmimo-skubios pagalbos skyriuje?
Mokslininkės parengė klausimyną, kurį davė anonimiškai užpildyti 44 slaugytojui ir 6 gydytojams, dirbusiems Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų skubiosios pagalbos skyriuje. Tyrimo autorės iš „PubMed“ duomenų bazės atsirinko 110 klinikinių atvejų, iš kurių atsitiktine tvarka parinko atvejų klausimynui ir suskirstė juos į penkias kategorijas nuo skubiausių iki mažiausiai skubių. Tie patys atvejai išnagrinėti ir dirbtiniu intelektu.
Rezultatai: DI tikslumas gali siekti ir 70%
Respondentų atsakymai įvertinti keliais pagrindiniais rodikliais: gebėjimu atpažinti skubiausius atvejus, atskirti neskubius atvejus, taip pat bendruoju pacientų skirstymo tikslumu. Tuo tarpu teigiamo ir neigiamo rezultato prognostinės vertės parodė, ar skubiais ir neskubiais įvardyti atvejai iš tiesų tokie ir buvo.
Tyrimo rezultatai
Gydytojų, slaugytojų ir DI bendras tikslumas, parodantis, kaip dažnai asmuo arba sistema priskyrė pacientą teisingai kategorijai, siekė atitinkamai 70,6 %, 65,5 % ir 50,4 %. Svarbu tai, jog atsakymų pasiskirstymo lentelėje matyti tik tai, kaip dažnai vertintojas rinkosi konkrečią skubumo kategoriją, tačiau atsakymų tikslumo lentelė neatspindi. Taigi, nors DI priskyrė pacientus skubiausiai kategorijai dažniau nei slaugytojai, tai tėra paskirstymo tendencija, o ne didesnio tikslumo požymis. Šiuo požiūriu DI nepranoko slaugytojų.
Kita vertus, skirstant į kategorijas nechirurginio gydymo atvejus, bendras DI tikslumas buvo didesnis nei slaugytojų, nors ir nepasiekė gydytojų lygio. Gydytojų teigiamo rezultato prognozinė vertė, arba tikimybė, kad skubiais įvardyti atvejai iš tiesų yra skubūs, siekė 76,7 %, slaugytojų – 76,9 %, o DI – 68,1 %. Gydytojų vertinimo tikimybė, kad neskubiais įvardyti atvejai iš tiesų buvo neskubūs, buvo 51,2 %, slaugytojų – 36,5 %, tuo tarpu DI – 17,0 %.
Radaro diagrama aiškiai parodo, jog gydytojai demonstruoja aukščiausią vertinimo kokybę, nedaug atsilieka ir slaugytojos. Tuo tarpu DI rodikliai yra nevienodi: nors jautrumas gana aukštas, žema specifiškumas ir žemos prognostinės vertės rodo, kad DI dažniau priskiria pacientus skubesnėms kategorijoms kai to ne visada reikia. (aut. R. Juknevičienė)
Rezultatai rodo, kad, nors DI negali pakeisti medicinos darbuotojų, jis gali gerokai padėti esant itin dideliam darbo krūviui. Dr. R. Juknevičienė pabrėžė, kad labai svarbu DI priemones diegti apdairiai, pirmenybę skiriant specialistų sprendimams, o ligoninės turėtų būti atsargios ir ypatingą dėmesį skirti darbuotojų mokymams, kaip kritiškai vertinti DI rekomendacijas.
DI: padeda, o ne pakeičia
Kalbinome šio mokslinio tyrimo vykdyme dalyvavusias VU MF studentes Evą Naktinytę ir Aidą Emiliją Balukonytę:
– Kaip kilo ši idėja atlikti tokį tyrimą?
– Dvejus metus dirbome Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose (VUL SK) suaugusiųjų Priėmimo-skubios pagalbos skyriuje, kuriame susidūrėme su daugybe situacijų: stebėjome didelį slaugytojų ir gydytojų darbo krūvį bei net iki keleto valandų pagalbos laukiančius pacientus. Tai mums atrodė psichologiškai ir fiziškai abiems pusėms sekinanti patirtis bei rimta problema, todėl pradėjome svarstyti, kaip būtų galima sumažinti pacientų srautą skubios pagalbos skyriuose – tiksliau atskirti, kuriems pacientams pagalba reikalinga neatidėliotinai, o kuriuos būtų tikslinga nukreipti pagalbos kreiptis planine tvarka. Tyrimo temą pasiūlė mūsų darbo vadovė, skubios medicinos gydytoja dr. Renata Juknevičienė, su kuria ir atlikome tiriamąjį darbą.
– Tyrimu atskleista, kad DI gali būti naudinga pagalbinė priemonė, bet ne žmogaus pakaitalas. Kaip DI galėtų palengvinti sveikatos priežiūros darbuotojų naštą? Ar ligoninėse ši priemonė diegiama pakankamai greitai, kad medicinos darbuotojai pajustų palengvėjimą?
– DI galėtų perimti dalį sveikatos priežiūros darbuotojams kliūvančio krūvio, būti „dešiniąja ranka“ vertinant vienareikšmiškus rodiklius, nereikalaujančius individualių interpretacijų. Jau yra kuriamos ir išbandomos programos, kurios pačios (be žmogaus įsikišimo) matuoja paciento gyvybinius parametrus (kraujospūdį, pulsą, kūno temperatūrą, deguonies saturaciją). DI programų diegimas naudoti Lietuvos ligoninėse, mūsų nuomone, nėra spartus, vis dėlto, jau matomas. Pavyzdžiui, dirbdamos VUL Santaros klinikose matėme, jog DI geba analizuoti rentgenogramą – rentgeno vaizde pažymi vietą, kurioje matomas pakitimas, kaip kaulo lūžis.
Asociatyvi nuotrauka / Canva
– Atrodo, kad, lyginant su slaugytojais, DI dažniau įžiūri grėsmę paciento gyvybei, kai atvejis iš tiesų nėra tiek pavojingas. Kaip rasti tinkamą pusiausvyrą tarp DI ir žmogaus sprendimų, jei turime galvoje ir skirtingą jaunų ir patyrusių gydytojų, ekspertų kompetenciją?
– Atsižvelgiant į tai, kad kiekvienas atvejis turi būti vertinamas individualiai, svarbų vaidmenį paciento būklės nustatyme atlieka objektyvi apžiūra, stebėjimas, kaip pacientas bendrauja, kinta jo būsena. Vis dėlto, tiek labiausiai patyrusiems, tiek klinikinę karjerą vos pradėjusiems sveikatos priežiūros specialistams, besiremiantiems turimomis žiniomis bei patirtimi, klaidos yra neišvengiamos. DI būtų galima pasitelkti kaip „kolegą“, siekiant nepraleisti itin pavojingų sveikatai detalių, kurios galėjo likti nepastebėtos, tačiau dėl anksčiau minėtų didelių pacientų srautų bei DI polinkio pacientų būkles pervertinti kaip pavojingesnes, nei jos yra iš tiesų, į DI patarimus reikėtų žiūrėti kritiškai.
Medicinos esme išlieka specialistų žinios
DI per pastaruosius dešimtmečius padėjo padaryti didelę pažangą medicinos srityje. Tai – galimai ateities įrankis sveikatos priežiūros sistemos darbuotojams, kurio naudą, tikimasi, pajus ir pacientai: DI turėtų padėti sklandžiau organizuoti pacientų priėmimo eiles, paslaugų suteikimą tikslingai ir laiku.
Vis dėlto, kol kas tiek praktikoje, tiek ir atlikus statistinius tyrimus, akivaizdu, jog technologijos negali pilnai pakeisti medicinos darbuotojų. Tai yra pagalbinė ir vis didesnę reikšmę įgyjanti priemonė, tačiau medicinos esmė išlieka ta pati, tai – specialistų žinios.
Straipsnis rengtas remiantis: UnknownFocus.com