Parodos, skirtos VU MF Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros jubiliejui, fragmentas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.
Šį rudenį Vilniaus universiteto Medicinos fakultete (VU MF) surengtos iškilmingos donorų, dovanojusių savo kūnus mokslui, laidotuvės sulaukė ne tik didelio visuomenės dėmesio, tačiau ir ženklaus skaičiaus užklausų apie tokią galimybę po mirties paaukoti savo kūną Lietuvos mokslui. Tiek dovanoti kūnai, tiek ir kasmet archeologų atrandami praeities žmonių palaikai patenka į VU MF Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros mokslininkų ir studentų rankas. Katedrai šiemet minint 250 metų jubiliejų, joje daugelį metų tyrimus atliekantys darbuotojai prof. Janina Tutkuvienė, prof. Violeta Žalgevičienė bei prof. Rimantas Jankauskas sutiko papasakoti, kokia moksline veikla užsiimama katedroje ir kokios tyrimų perspektyvos šiuo metu pačios aktualiausios.
Šimtmečius kaupta kolekcija ir Europos ekspertų patirtis
Šį lapkritį VU Medicinos fakultete Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros jubiliejus paminėtas surengus teminį renginį, kurio metu autentiškai atlikti renesanso laikų muzikiniai kūriniai bei šokiai. Fakulteto mokslininkai skaitė pranešimus apie katedros istoriją, o susirinkusius svečius sveikino dekanas prof. Dalius Jatužis, VU MF Tarybos pirmininkas prof. Eugenijus Lesinskas, katedros vadovė prof. J. Tutkuvienė.
VU MF Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros jubiliejaus akimirka / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.
Katedra yra net kiek senesnė, nei pats fakultetas. Ji įkurta 1775 m. paskyrus gydytoją Nikola Renje (Nicolas Regnier) pirmuoju Vilniaus akademijos medicinos profesoriumi ir paprašius jo organizuoti anatomijos dėstymą. Anot fakulteto dekano prof. D. Jatužio, sudėtingame, netekčių kupiname karų, bado, okupacijų, epidemijų, miestą niokojusių gaisrų kontekste įkurta Anatomijos katedra buvo progresyvus Europos mokslo centras, kuriame anatomija buvo dėstoma derinant teoriją su išsamia vizualine ir praktine, demonstracine veiklomis. Nuo pat pradžių imta formuoti ir anatomijos preparatų kolekcija, kuriai pagrindu tapo iš Paryžiaus pakviesto anatomo Žako Briotė (Jacques Briôtet) sukurtas anatominių preparatų rinkinys.
XVIII a. pabaigoje anatomiją čia dėstė žymūs kviestiniai profesoriai – italas Steponas Laurynas Bizijas (Stefano Lorenzo Bisio), iš Vienos kilęs Jonas Andrius Lobenveinas (Johan Andreas Lobenwein) taip pat gydytojas akušeris, fiziologas Mikalojus Mianovskis (Mikołaj Mianowski). Tolydžio gausinama anatominių preparatų kolekcija ir sistemingi lavonų skrodimai leido studentams išsamiai studijuoti anatomiją. Per kelis dešimtmečius kolekcija buvo padidinta net šešiskart, o pagal preparatų tobulumą ji buvo pripažinta kaip aukščiausio lygio rinkinys, – tai buvo didelis anatomo Adomo Belkevičiaus nuopelnas.
Parodoje, skirtoje VU MF Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros jubiliejui, eksponuota Anatomijos katedros inventorinė knyga / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.
Po 1831 m. sukilimo uždarius universitetą, anatomijos muziejus buvo perduotas Kijevo Šv. Vladimiro universitetui, ir, deja, tik dalį šios kolekcijos pavyko atgauti sovietmečiu. Visgi, turimas rinkinys buvo nuolat pildomas, jame atsidūrė daugelio mokslininkų sukauptos kaukolės, taip pat ir Jono Basanavičiaus surinktos kaukolės su jo autografu.
Tarpukaryje įsteigtame Stepono Batoro universitete anatomijos srityje dirbo Jurgis Aleksandravičius (Jerzy Stanisław Aleksandrowicz), Michalas Reicheris (Michał Reicher), pradėtas statyti specialus Anatomikumas. Jame įsikūrė Anatomijos ir Histologijos katedros, vykdyti įgimtų anomalijų, kraujagyslių ir raumenų variacijų, vaisiaus proporcijų tyrimai. Antropologai tuo metu tyrė Trakų karaimų, Vilniaus požemiuose rastų karalių palaikus, buvo sukauptas 3000 archeologinių kaukolių rinkinys. „Aptikome nuo tų laikų fakulteto patalpose išlikusias XVI a. Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus kaukolės ir kai kurių skeleto dalių ãtliejas – jas padovanojome dabartiniam Vilniaus universiteto rektoriui antrosios inauguracijos proga“, – pasakojo katedroje beveik 50 metų dirbantis prof. Rimantas Jankauskas.
Vilniaus universiteto Histologijos katedros kolektyvas XX a. 3 deš. / A. Upruniuk knyga „Uniwersytet Stefana Batorego w Wilnie w fotografiach 1919–1939“
Antrojo pasaulinio karo metais katedrai vadovavo prof. Jurgis Žilinskas, kuris organizavo ir skatino anatomijos rinkinio kaupimą. Deja, katedros patalpas užėmė sovietų karo ligoninė, kuri išsikraustydama išsivežė visą aparatūrą, paveikslus ir baldus. Po karo sudarytai Anatomijos, histologijos ir embriologijos katedrai vadovavo prof. Juozas Albinas Markulis, vėliau prof. Salezijus Pavilonis, prof. Gintautas Česnys. Per šį laikotarpį Katedroje buvo išsaugota ir papildyta kaukolių kolekcija, nagrinėtos žmogaus morfologijos temos, vaikų, naujagimių fizinės raidos klausimai.
Katedra evoliucionavo kartu su anatomijos ir antropologijos supratimu
XX a. antroje pusėje pradėta tirti lietuvių etnogenezė nuo pat akmens amžiaus iki vėlyvųjų viduramžių epochos. Prof. G. Česnio pastangomis sukauptas didelis senovės žmonių kaulų pavyzdžių rinkinys, jis tyrė praeities populiacijų istoriją, demografiją, dantų būklę bei senovės žmonių kūno sandarą. 1989 m. katedrą pervadinus Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedra, ji jau buvo tapusi Lietuvos antropologinių tyrimų centru.
Statomas VU Medicinos fakulteto pastatas, kuriame suprojektuotose pusapvalės formos patalpose vėliau įrengtas prozektoriumas / Istorinė nuotr.
Pasak prof. R. Jankausko, katedra evoliucionavo kartu su antropologijos supratimu. „Vienas svarbiausių dalykų – supratimas, kad čia kaupiama ne tik kaukolių kolekcija, tačiau žmonių palaikai, kuriuos privaloma atitinkamai gerbti. Visais laikais puoselėta pagarba prozektoriumo patalpai, suvokimas, kad turime būti dėkingi žmonėms, paaukojusiems savo kūną mokslui“, – komentavo jis. Paleopatologijos kryptį jaunystėje pasirinkęs profesorius pasakojo, kad tuo metu, 8 dešimtmetyje, visi paleoantropologai išsiteko viename kambaryje, čia gvildenti praeityje gyvenusių žmonių gyvenimo sąlygų klausimai: kaip jie maitinosi, kokios buvo jų ligų ir traumų priežastys. Šie tyrimai pratęsė katedrai vadovavusio prof. G. Česnio vykdomų antropologinių tyrimų temas.
Per kelis dešimtmečius buvo sukaupta didelė patirtis, po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, atsivėrus valstybės sienoms, radosi progų išvykti į tarptautines konferencijas. „Kolegos iš užsienio mus bemat pripažino, nes keliai jau buvo prof. G. Česnio praminti“, – prisimena prof. R. Jankauskas. Atgimimo laikotarpiu katedros antropologai ėmėsi palaikų ekshumavimo ir identifikavimo. „Vykdėme Napoleono karių tyrimus, Estijos prezidento palaikų paiešką, Tuskulėnų kapavietės tyrimus. Kaupėme jau nebe tik kaukoles, tačiau pilnus skeletus, taip pat kremuotą kaulinę medžiagą. Rinkiniai iki šiol nuolatos pildosi, nes pastaruosius kelis dešimtmečius archeologai visus aptiktus senovės žmonių palaikus atveža tirti mums. Mokslinę vertę turinčius pavyzdžius pasiliekame saugoti ateities tyrimams“, – pasakojo profesorius.
Prof. R. Jankauskas / Asmeninio archyvo nuotr.
Žengiama tarpdisciplininio bendradarbiavimo keliu
Pastaruosius 23 metus katedrai vadovauja prof. J. Tutkuvienė, Lietuvos vaikų augimo standarto, kuriuo klinikinėje praktikoje vadovaujamasi iki šiol, autorė. Ji akcentuoja katedros veiklos tarpdalykiškumą, kuris nuo pat pradžių buvo būdingas čia dirbusiems mokslininkams: „Jau Nikola Renje laikais katedra buvo tarpdisciplininė: jis pats buvo ne tik anatomas, bet ir chirurgas, ir akušeris ginekologas. Fundamentiniai mokslai yra klinikinės medicinos pamatas“. Savo metu katedroje S. Pavilonis tyrė mokyklinio amžiaus vaikų, o prof. G. Česnys nagrinėjo vaikų iki vienerių metų amžiaus augimo tema.
Dabar pažangiems mokslo projektams vykdyti siekiama suburti komandas iš skirtingų sričių specialistų. Katedros mokslininkai bando atsakyti į klausimus apie vaikų kūno dydį, kokios jo sąsajos su bendra žmogaus sveikata, ar galima pagal tai spėti būsimas ligas? Pasak prof. J. Tutkuvienės, pastaruoju metu itin aktualus tarptautinių standartų taikymas tam tikruose regionuose, atsižvelgiant ir į Lietuvos populiacijos ypatumus, taip pat fizinės būklės tendencijų tyrimai. „Keliame klausimus, kuo mūsų vaikai skiriasi nuo likusio pasaulio, ir ar galime taikyti jiems tarptautinius standartus? Prieš keliasdešimt metų mano sudaryti vaikų augimo standartai buvo įdiegti į Lietuvos sveikatos priežiūros sistemą ir išliko aktualūs daugelį metų, pagal juos užaugo jau visa karta. Atėjo metas juos keisti, papildyti neišnešiotų naujagimių augimo standartais. Ta linkme katedros doktorantė jau atlikta svarbių tyrimų, taip pat šiemet gavome Lietuvos mokslų tarybos finansavimą, tad galime imtis ir kitų amžiaus grupių vaikų tyrimų, siekiant atnaujinti Lietuvos vaikų augimo standartus“, – komentavo profesorė.
Prieš keliasdešimt metų VU MF Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros vadovės prof. J. Tutkuvienės sudaryti vaikų augimo standartai buvo įdiegti į Lietuvos sveikatos priežiūros sistemą ir išliko aktualūs daugelį metų, pagal juos užaugo visa karta. / Asociatyvi Canva nuotr.
Vaikų augimo ir brendimo mokslo – auksologijos – pradžia, anot prof. J. Tutkuvienės, mus nukelia kelis šimtmečius atgal. „1805 m. pasirodė pirmieji gydytojo, chemiko Andriaus Sniadeckio straipsniai apie vaikų fizinį auklėjimą. Galima sakyti, kad jis pralenkė laiką – jo nusakyti kai kurie vaikų augimo dėsniai – kaip jie auga, kada bręsta, kaip juos reikia prižiūrėti ir su kokiomis ligomis jų augimas gali sietis – vis dar aktualūs. Kai kurie teiginiai tik dabar įvardijami Europiniuose projektuose, tam tikroms jo mintims įrodyti tik dabar parašytos ar dar rašomos disertacijos“. Taigi, Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros mokykla, žinios, tam tikra prasme buvo perduodamos iš kartos į kartą: „Šios temos vyravo visus šiuos kelis šimtus metų, o mes tik plėtėme jų rėmus tarpdiscipliniškumo link,“ – sakė profesorė.
Prof. J. Tutkuvienė VU MF Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros jubiliejaus minėjimo renginyje / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.
Platus bendradarbiavimas – aukščiausio lygio tyrimų pagrindas
Ilgiausiai, net 50 metų, katedroje dirbanti histologė prof. Violeta Žalgevičienė akcentavo bendradarbiavimo su kitų sričių specialistais svarbą. Vienas iš įsimintinų atvejų – projektas su VU Onkologijos instituto mokslininkais, siekiant tirti įvairius naujai kurtus onkologinių ligų chemoterapijai naudojamus vaistus. Eksperimentuota su gyvais organizmais – žiurke ir jos embrionais. Anot profesorės, dirbant kartu su šio instituto biofotonikos specialistais ieškota novatoriškų būdų kovai su onkologiniais susirgimais. Diegta inovacija – šviesai jautri navikų terapija, kai netoksiškas fotovaistas, suleistas į kraujotakos sistemą susikaupia vėžinėse ląstelėse, o paveiktas lazeriu jas sunaikina.
Taip pat eksperimentuota su kvantiniais taškais – nanodalelėmis, kurias įvedus į gyvo organizmo kraujotaką, jos gali nukeliauti tiesiai į navikines ląsteles ar pažeistus audinius, o jose esanti toksinė medžiaga pažeistas ląsteles sunaikina. Įvairiais metodais tiriant šių dalelių pasiskirstymą vaikingos žiurkės placentoje ir jos embrionuose aiškintasi, ar toks metodas yra saugus nėščiosioms. Pasak profesorės, tokie embriologiniai tyrimai – labai svarbūs, tačiau jiems būtinos ypatingos sąlygos: vivariumas, atitinkantis visus gyvūnų gerovės reikalavimus, geras finansavimas ir profesionali komanda.
Siekiant ugdyti jaunąją kartą, kartu su studentais buvo tiriamas geriamasis vanduo: „Lietuvoje prieš gerą dešimtmetį būta pramanų bangos: sklido informacija, jog žmogui naudinga gerti vandenį jame palaikant šungito akmenį arba koralinį kalcį, kad jonizuotas vanduo daro stebuklus. Todėl, atlikę daug įvairių eksperimentų, populiariai visuomenei aiškinome, kad visa tai – ne tik žmonių apgaulė, bet ir gali pakenkti žmogui“, – prisimena prof. V. Žalgevičienė.
Dabar vykdomi tyrimai aktualūs visame pasaulyje: visapusiškai tiriami sintetiniai cheminiai junginiai – ftalatai, minkštinantys plastiką, dažną vaikų žaisluose, vaistų kapsulėse, kosmetikoje, skalbimo priemonėse, plastikiniuose induose ir kitur. Jie patenka į geriamąjį vandenį, ir jų iš ten pašalinti negali net valymo įrenginiai. „Ftalatai ypač kenkia žmogaus endokrininei, lytinei sistemoms, o mūsų tiriamiems žiurkių embrionams sukelia vystymosi ydų, lėtina jų augimą. Bendradarbiavimas su VU Biomedicininės fizikos laboratorijos, Onkologijos instituto, Biochemijos instituto, Gyvybės mokslų centro, Gamtos mokslų fakulteto bei UAB „Vandens tyrimai“ mokslininkais ir būriu studentų leido pasiekti puikių rezultatų tyrimuose“, – pasakojo prof. V. Žalgevičienė.
Prof. V. Žalgevičienė VU MF Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros jubiliejaus minėjimo renginyje / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.
Šiuo metu Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedra bendradarbiauja su žinomais įvairių šalių mokslininkais – antropologais, teismo medikais, žmogaus biologijos ir biostatistikos specialistais. Šio bendradarbiavimo dėka jauni mokslininkai gali atlikti labai plataus požiūrio tyrimus: sudarytos neišnešiotų naujagimių kūno dydžio rodiklių kreivės, tuos pačius metodus planuojama taikyti ir vaikų po gimimo augimo rodiklių kreivėms sudaryti.
Atliekami ir tarpdisciplininiai darbai kartu su neonatologais, akušeriais ginekologais, chirurgais, neurologais, LOR gydytojais, oftalmologais. Analizuojamas ne tik vaikų, bet ir suaugusių žmonių kūno sudėjimas, jo sąsajos su tam tikromis ligomis, atliekami anatominių variacijų tyrimai, pavyzdžiui, žmogaus smegenų arterijų sąsajos su insulto pasireiškimu bei gydymo galimybėmis. Molekuliniai mikroskopiniai tyrimai šiuo metu derinami kartu su makroskopiniais.
Pradėta ir visiškai nauja tema – augimo ir sveikatos programavimo tyrimai. Tai – kelių̃ kartų̃ stebėjimai, kaip vystosi žmogaus organizmas, atsižvelgiant į tai, kokios gyvenimo sąlygos buvo dar iki jo gimimo ar gimdoje: kokią įtaką turėjo gyvenimo sąlygos, kuriose gyveno jo motina ir net močiutė. „Pavyzdžiui, jei močiutė gyveno badavimo sąlygomis, tam tikra įtaka biocheminiu lygmeniu – pavyzdžiui, polinkis tukti – bus dažniau stebimas ne tik jos vaikui, bet gali būti perduotas ir anūkams. Ši tyrimų kryptis yra inovatyvi ir perspektyvi“, – pasakojo prof. J. Tutkuvienė. Tyrimai kreipiami visuomenės sveikatai aktualia linkme, bandoma ne tik išsiaiškinti kūno parametrų normas ar nuokrypius, tačiau ir prognozuoti sąsajas su žmogaus sveikata, įvairiomis ligomis.
Asociatyvi nuotrauka / Canva
Ligų evoliucijos tyrimai
Nuo 2010 m. katedroje plėtojama dar viena nauja kryptis – ligų etiopatogenezės mechanizmų arba ligų evoliucijos tyrimai. Remiantis jais galima prognozuoti Lietuvos gyventojų polinkį sirgti tam tikromis ligomis, pavyzdžiui, kodėl dabar turime tokį didelį širdies ir kraujagyslių ligų paplitimą? „Tai turi gilias evoliucines šaknis, menančias didesnio ir fiziškai stipresnio kūno žmonių palankesnę adaptaciją šaltesnio klimato zonose prieš tūkstančius metų. Tokie žmonės dažniausiai turi ir didesnį cholesterolio kiekį. Tokiems tyrimams reikalingos ne tik medicinos, bet ir biologijos bei evoliucijos žinios. Laimei, katedroje visuomet buvo sąlygos žvelgti į problemas holistiškai, o kooperuojantis su kardiologais šia kryptimi galėtų dirbti ne viena tyrimų grupė“, – pasakojo prof. J. Tutkuvienė.
Senovėje žmonių patirtų traumų ar ligų nulemtų skeleto pakitimų – paleopatologijos – tyrimai plėtojami jau ne vieną dešimtmetį, jauni mokslininkai renkasi įvairias šios krypties temas. Tačiau, pasak prof. R. Jankausko, sparčiai įsibėgėjama ir paleogenetikos srityje bei paleopatogenų – praeityje vyravusių bakterijų, parazitų – tyrimuose. „Mokslininkus domina, kaip ligos, sukeltos kadaise egzistavusių mikroorganizmų, atsirado mūsų istorijoje, kaip jos kito, ir kodėl šiandien vienoms ligoms esame atsparesni, o kitos – vis dar mums labai pavojingos“, – pasakojo profesorius.
Tyrimai su donorų dovanotais kūnais ir archeologiniais palaikais
Pastarąjį dešimtmetį atgaivinti klasikiniai anatominiai tyrimai, kurie tiesiogiai priklauso ir nuo to, kiek katedrai per metus padovanojama donorų kūnų. „Tai – itin svarbi ir perspektyvi mūsų katedros veikla. Tiek būsimų gydytojų mokymo procesui, tiek tyrimams atlikti reikalinga turėti ne tik muliažus ar teorinę medžiagą, tačiau ir žmonių kūnus: tai itin aktualu tiriant nervų, kraujagyslių variacijas, analizuojant jų sąsajas su fizine veikla, adaptacija specifiniame regione ar įvairiomis ligomis. Po neseniai įvykusių donorų kūnų laidotuvių visuomenė itin susirūpino šiuo klausimu, turime daug užklausų dėl galimybės dovanoti kūną mūsų Katedrai. O dar prieš keliasdešimt metų tai buvo labai sudėtingai komunikuojama tema, visuomenė neretai į tai žvelgė rezervuotai, kartais ir nepalankiai, nors tai – be galo kilnus tikslas“, – sakė prof. J. Tutkuvienė.
VU Medicinos fakulteto prozektoriumas / MF archyvas
Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedra išaugo tiek techninėmis galimybėmis, tiek bendradarbiavimo ryšiais su užsienio institucijomis. Pasak prof. R. Jankausko, paleoantropologijos srityje bendradarbiaujama su Tartu universitetu bei Vokietijos Max Planck institutu, o archeologinių kaulų rinkiniai jau siekia bene 10 tūkst. pavyzdžių. Mokslininkų, dirbančių paleoantropologijos kryptyje skaičius išaugo penkiskart. Gimsta nauji projektai, daug bendradarbiaujama su radiologais, jų sukaupta vaizdine medžiaga, o netolimoje ateityje ketinama įsigyti ir rentgeno aparatą. Prof. R. Jankauskas teigė turįs lūkestį, kad per ateinančius metus Bioarcheologijos ir paleogenetikos centras įsitvirtintų ne tik fakulteto struktūroje, bet ir visos Lietuvos visuomenės sąmonėje bei tarptautinės bendruomenės akiratyje: „Norėčiau, kad augtume ir taptume įdomūs paleogenetikos ir ligų evoliucijos tyrimų srityse“, – teigė jis.
Prof. V. Žalgevičienė pabrėžė komandinio darbo reikšmę: „Tai yra mokslinių tyrimų pagrindas. Kiekvienas naujai kuriamas medikamentas ar gydymo metodas turės mažai vertės, jei jo poveikis nebus išbandytas gyvame organizme. Tad eksperimentiniai tyrimai mokslui yra ypač svarbūs, jų sėkmę lemia įvairiapusė ir darbšti komanda“. Antrindama jai, prof. J. Tutkuvienė sakė, kad tarpusavio bendradarbiavimas yra esminis raktas į tyrimų rezultatų kokybę. „Džiaugiuosi komandos gebėjimu ramiai, nesiblaškant siekti bendrų tikslų. Linkiu tyrėjams skirti kiekvienai problemai deramo dėmesio ir laiko, vykdyti svarbius mokslinius tyrimus lėtai, kruopščiai ir užtikrintai“, – komentavo ji. Pasak profesorės, pavyzdį turėtume imti iš mokslininkų, dirbusių čia prieš 250 metų, kuomet į kiekvieną temą buvo gilinamasi kaip įmanoma visapusiškai ir iki galo: „Sieksime laikytis tų pačių krypčių, vystyti jau pradėtas temas, makroskopinius tyrimus kombinuoti su mikroskopija, galimai – iki molekulinio lygmens. Per pastaruosius dvidešimt metų mes iškristalizavome kelias svarbiausias tyrimų kryptis, o dabar reikia kurti mokslininkų grupes, kruopščiai atrinkti spręstinas problemas ir žengti toliau.“
„Dar niekad tiek daug neturėjome, dar niekad tiek daug ir netrūko. Kaip buvo prieš mus, taip bus ir po mūsų“, – poetą Mindaugą Nastaravičių katedros jubiliejaus minėjime citavo dekanas prof. D. Jatužis, ir pridūrė: „Linkiu mums visiems stiprybės ir optimizmo, nes, nors šiais laikais gyvename kaip niekada turtingai, tikiu, kad išbandymų akivaizdoje mūsų mokslo bendruomenė pajėgtų susitelkti ir daryti sunkiai suvokiamus dalykus, kaip kad kadaise mūsų pirmtakai telkėsi, kad atstatytų triskart degusias bažnyčias, ar sugebėjo iš naujo atstatyti uždarytą fakultetą“.
VU MF Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros jubiliejaus renginio nuotraukų galerija (Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.):
